„Mokėti save įveikti visomis dienomis“
Nėra atgailos dvasia vienomis dienomis labai apsimarinti, o kitomis – visai ne. – Atgailos dvasia reiškia mokėti save įveikti visomis dienomis, aukojant dalykus – didelius ir mažus – dėl meilės ir be pasirodymo. (Kalvė, 784)
„Neturėtume stebėtis patirdami pralaimėjimų“
Jei esi ištikimas, galėsi vadintis nugalėtoju. Savo gyvenime, nors pralaimi kai kuriuos mūšius, nepažinsi pralaimėjimų. Nėra nesėkmių – įsitikink, – jei veiki su gryna intencija ir su troškimu vykdyti Dievo Valią. Tada su sėkme ar be sėkmės – visada triumfuosi, nes būsi padaręs darbą su Meile. (Kalvė, 199)
„Nekalbėk su pagunda“
Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo. Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus. (Vaga, 132)
„Kol ryžtingai neatmesi progos nupulti, tavo noras yra be noro“
Kol ryžtingai neatmesi progos nupulti, tavo noras yra be noro. Nemėgink apsigauti man sakydamas, jog esi silpnas. Esi... bailys, o tai nėra tas pat. (Kelias, 714)
„Dievo Motina užmigo“
Štai raktas atrakinti vartams ir įeiti į Dangaus Karalystę: qui facit voluntatem Patris mei qui in coelis ėst, ipse intrabit in regnum coelorum – kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią..., tas įeis! (Kelias, 754)
„Jausiu Tavo dieviškumo šilumą“
Dirbant Dievui reikia turėti „pranašumo kompleksą“, kaip jau esu tau pažymėjęs. Bet, klausi, ar tai nėra puikybės apraiška? – Ne! Tai nuolankumo įsisąmoninimas, tokio nuolankumo, kuris mane verčia tarti: Viešpatie, Tu esi, kas esi.
„Jei esame nuolankūs, Dievas niekada mūsų neapleis“
Prislėgta nuotaika dėl to, kad pats įžvelgi arba kiti atranda tavo trūkumų, neturi pagrindo… Prašyk tikro nuolankumo. (Vaga, 262)
„O kad būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose“
Nenorėk būti kaip ta paauksuota vėtrungė virš didelio pastato: kad ir kaip ji blizgėtų ir aukštai būtų, pastatas nuo to tvirtesnis nepasidarys. Duok Dieve, kad tu būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose, po žeme, kur niekas tavęs nemato: tavo dėka namas nesugrius. (Kelias, 590)
„O jeigu jie pasakė, o jeigu pagalvos...“
Juo aukščiau iškyla statula, juo skaudesnis ir pavojingesnis būna smūgis krintant. (Vaga, 269)
„Gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji“
Netiesa, kad būti geru kataliku ir ištikimai tarnauti pilietinei visuomenei yra nesuderinami dalykai. Lygiai taip nėra ko grumtis Bažnyčiai ir valstybei, teisėtai besinaudojančioms atitinkama valdžia, atliekančioms Dievo patikėtą misiją. Meluoja – taip, meluoja! – teigiantieji priešingai. Būtent jie dėl netikros laisvės „mielai“ sutiktų, kad mes, katalikai, grįžtume į katakombas.