„Marija, Dievo Tėvo dukra“
Koks niekšingas mano elgesys, ir kokia mano neištikimybė malonei! – Mano Motina, Nusidėjėlių gynėja, melski už mane; kad daugiau niekad netrukdyčiau Dievo veikimui savo sieloje. (Kalvė, 178)
„Asmeninis susitikimas su Dievu“
Priimdamas Jį sakyk: Viešpatie, pasitikiu Tavimi; Tave garbinu, Tave myliu, didink mano tikėjimą. Būk atrama mano silpnumui, Tu, kuris likai Eucharistijoje, beginklis, kad pagelbėtum žmonių netobulumui (Kalvė, 832)
„Šventoji Dvasia vienija mus su Kristumi“
Sakai: „Mišios ilgos", o aš priduriu: „Nes tavo meilė trumpa". (Kelias, 529)
„Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas“
Ar ne keista, kad daugelis krikščionių, kurie būna tokie nepaslankūs ir net iškilmingi visuomenės gyvenime (jie niekur neskuba), ne itin stropiai atlikdami savo profesines pareigas, prie stalo ar poilsiaudami (irgi niekur neskuba), ima nekantrauti ir ragina Kunigą sutrumpinti, suglausti laiką, skirtą Švenčiausiajai Altoriaus Aukai? (Kelias, 530)
„Būk Eucharistijos siela!“
Būk Eucharistijos siela! – Jei tavo mintys ir viltys sutelktos į Tabernakulį, sūnau, kokie gausūs šventumo ir apaštalavimo vaisiai! (Kalvė, 835)
„Jis ten su savo Kūnu ir Krauju“
„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingas žaizdas. Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą. Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo! (Vaga, 684)
„Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė“
Pagalvok apie tai, kas nuostabiausia ir didingiausia žemėje... kas malonu protui ir kitoms galioms... ir kas džiugina kūną ir jusles.
„Ir pasidarė valgiu, tapo duona“
Didžiausias buvęs ir būsimas beprotis yra Jis. Ar yra didesnė beprotybė nei atsiduoti taip, kaip Jis atsiduoda ir kam atsiduoda? Nes beprotybė buvo tapti beginkliu Kūdikiu; bet tuomet sušvelnėjo net daugelis piktadarių, nedrįsdami blogai su Juo elgtis. To Jam pasirodė maža: norėjo dar labiau susinaikinti ir labiau atsiduoti. Ir pasidarė valgiu, tapo Duona. – Dieviškasis Beproti! Kaip su Tavimi elgiasi žmonės?... Aš pats? (Kalvė, 824)
„Ir viską galima vėl pradėti“
Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje… Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“ Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų. (Vaga, 268)
„O kaipgi Dievo artumas“
Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio požiūrio studijuodamas, dirbdamas, kalbėdamas, bendraudamas su kitais… O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška? (Vaga, 447)