„Niekas neduoda to, ko neturi“
Patikėk, kad tavo apaštalavimo esmė – skleisti gerumą, šviesą, entuziazmą, dosnumą, pasiaukojimo dvasią, darbo atkaklumą, mokymosi gilumą, atsidavimo platumą, neatsilikimą nuo gyvenimo, absoliutų ir linksmą klusnumą Bažnyčiai, tobulą artimo meilę… Niekas neduoda to, ko neturi. (Vaga, 927)
„Ramus rūpesčių akivaizdoje“
Jei sugebi, sutelkdamas savo žvilgsnį į Dievą, išlikti ramus rūpesčių akivaizdoje, jei mokaisi pamiršti mažmožius, apmaudą ir pavydą, tai neiššvaistysi daug energijos, kurios tau prireiks veiksmingam darbui žmonių labui. (Vaga, 856)
„Tu gali vadintis Dievo vaiku“
Iš širdies dėkok Jėzui, nes Jo dėka, su Juo ir Jame tu gali vadintis Dievo vaiku. (Kalvė, 265)
„Vienybė su popiežiumi, o per jį su Petru“
Kasdien su vis didesne meile mylėk, gerbk Šventąjį Tėvą, melskis, apsimarink už jį, kertinį Bažnyčios akmenį, tarp visų žmonių per amžius ir iki laikų pabaigos tęsiantį tą pašventinimo ir vadovavimo darbą, kurį Jėzus patikėjo Petrui. (Kalvė, 134)
„Kad vienas kitą mylėtumėte, vienas kitam padėtumėte“
Su kokiu atkaklumu Apaštalas šventasis Jonas skelbė „mandatum novum“! – naują įsakymą, „kad jūs vienas kitą mylėtumėte“! – Atsiklaupčiau ant kelių, – nevaidindamas jokios komedijos, nes mano širdis apie tai šaukia, – prašydamas jus dėl Dievo meilės, kad vienas kitą mylėtumėte, vienas kitam padėtumėte, paduotumėte ranką, mokėtumėte atleisti. – Todėl atmeskite išdidumą, būkite atjaučiantys ir gailestingi; padėkite vieni kitiems malda ir nuoširdžia draugyste. (Kalvė, 454)
„Ir per bendravimą gims Meilė“
Vienintelis būdas pažinti Jėzų – bendrauti su Juo! Jo asmenyje visada susitiksi Tėvą, Draugą, Bendradarbį visose tauriose savo kasdienio gyvenimo veiklos srityse… Ir per bendravimą gims Meilė. (Vaga, 662)
„Nagi, skrisk!“
Aš – tarsi vargšas paukštelis, įpratęs skristi tik nuo medžio prie medžio arba, daugių daugiausia, iki trečio aukšto balkono... Vieną dieną jam užteko drąsos pasiekti paprasto namo, anaiptol ne dangoraižio, stogą… Bet štai mūsų paukštelį pagriebia erelis – per klaidą palaikęs jį savo jaunikliu. Ir laikomas jo galingų nagų paukščiukas kyla vis aukščiau ir aukščiau, virš žemės kalnų ir snieguotų viršūnių, virš baltų, žydrų ir rausvų debesų, netgi dar aukščiau, kol galiausiai prieš save išvysta į saulę...
„Kai jau būsiu tuščias ir netekęs savo „aš“, pripildyk mano sielą savęs“
Prašyk Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir savo Motinos, kad padėtų tau save pažinti ir verkti dėl visokio purvo, kuris perėjo per tave, palikdamas – ak! – tiek nuosėdų...
„Viešpatie, padėk man!“
Neabejotini tikro Kristaus Kryžiaus požymiai yra tokie: romumas, gilus ramybės jausmas, meilė, pasirengusi bet kokiam pasiaukojimui, didelis veiksmingumas, trykštantis iš paties Kristaus Šono, ir visada – akivaizdus džiaugsmas: džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties. (Kalvė, 772)
„Seksi Juo visame kame, ko tik Jis prašo“
Jei tikrai trokšti, kad tavo širdis užtikrintai atsilieptų, patariu tau įsijausti į vieną iš Viešpaties Žaizdų: taip artimai su Juo bendrausi, glausiesi prie Jo, jausi plakant Jo širdį... ir seksi Juo visame kame, ko tik Jis prašo. (Kalvė, 755)