Jei sugrįžusiam savo sūnui, kuris buvo Jį išdavęs, Jis iškėlė puotą, ką suteiks mums, kurie stengėmės visada būti šalia Jo?

Taigi ištrinkime iš atminties mums padarytas skriaudas, iškentėtus pažeminimus, kad ir kokie neteisingi, žiaurūs ir šiurkštūs jie buvo, nes Dievo vaikui nedera vesti skriaudų apskaitos. Negalime užmiršti Kristaus pavyzdžio. Be to, mūsų krikščioniškasis tikėjimas nekeičiamas kaip švarkas: jis gali nusilpti, sustiprėti, dingti. Tas antgamtinis gyvenimas stiprina tikėjimą, ir siela išsigąsta vien minties, koks apgailėtinas yra žmogus, praradęs dieviškumą. Tada ji atleidžia ir dėkoja: Dieve mano, kai žvelgiu į savo varganą gyvenimą, nematau jokio akstino tuštybei, juo labiau puikybei, tik randu vis daugiau ir daugiau argumentų, jog turiu visada būti nuolankus ir kupinas atgailos. Ir gerai žinau, kad didžiausias kilnumas – tarnauti.

Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis. Ir ne tik miestą: išvaikščiosiu pasaulį skersai išilgai, visas tautas, visas šalis, visus kelius ir takus, kad rasčiau sielos ramybę. Ir randu ją kasdieniuose darbuose, kurie man nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti. (Dievo bičiuliai, 309–310)