Jeigu jaučiamės esą numylėti savo Dangaus Tėvo vaikai – nes tokie ir esame, – tai ko mums nuolat nesidžiaugti? – Pagalvok apie tai. (Kalvė, 266)

Koks gražus mūsų, krikščionių – Dievo vaikų! – pašaukimas, nešantis mums žemėje džiaugsmą ir ramybę, kurių pasaulis neįstengia duoti! (Kalvė, 269)

Ut in gratiarum semper actione maneamus! Mano Dieve, dėkoju Tau, dėkoju Tau už viską: už tai, kas man kliudo, už tai, ko nesuprantu, už tai, kas mane verčia kentėti.

Tik kalto smūgiu nuo marmuro luito atskeliama tai, kas nereikalinga. Taip ir Dievas kala savo Sūnaus atvaizdą mūsų sielose. Būk dėkingas Dievui už šias glamones! (Kryžiaus kelias, VI, 4)

Jei mums, krikščionims, tenka vargti, tai tik todėl, kad savo gyvenime neįžvelgiame visos jo dieviškosios prasmės.

Ten, kur ranka pajunta erškėčių spyglius, akys išvysta puokštę puikių ir kvapnių rožių. (Kryžiaus kelias, VI, 5)