„Jis ten su savo Kūnu ir Krauju“
„Tai mano Kūnas…“, ir Jėzus pasiaukojo, pasislėpdamas po duonos pavidalu. Šiandien Jis ten su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste taip pat, kaip ir tą dieną, kai Tomas įdėjo pirštus į Jo šlovingas žaizdas. Vis dėlto kiek kartų tu praeini pro šalį nė nelinktelėjęs iš paprasto mandagumo, kaip susitikęs gatvėje kokį nors pažįstamą. Tavo tikėjimas kur kas menkesnis už Tomo! (Vaga, 684)
„Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė“
Pagalvok apie tai, kas nuostabiausia ir didingiausia žemėje... kas malonu protui ir kitoms galioms... ir kas džiugina kūną ir jusles.
„Ir pasidarė valgiu, tapo duona“
Didžiausias buvęs ir būsimas beprotis yra Jis. Ar yra didesnė beprotybė nei atsiduoti taip, kaip Jis atsiduoda ir kam atsiduoda? Nes beprotybė buvo tapti beginkliu Kūdikiu; bet tuomet sušvelnėjo net daugelis piktadarių, nedrįsdami blogai su Juo elgtis. To Jam pasirodė maža: norėjo dar labiau susinaikinti ir labiau atsiduoti. Ir pasidarė valgiu, tapo Duona. – Dieviškasis Beproti! Kaip su Tavimi elgiasi žmonės?... Aš pats? (Kalvė, 824)
„Ir viską galima vėl pradėti“
Įsitikinimas savo „prasta prigimtimi“ – savęs pažinimas – padės tau reaguoti antgamtiškai, ir tavo sieloje vis labiau įsitvirtins džiaugsmas bei ramybė pažeminimo, nesiskaitymo, šmeižto akivaizdoje… Po fiat – Viešpatie, tebūnie, kaip Tu nori – panašiais atvejais turėtum samprotauti taip: „Pasakė tik tiek? Matyt, nepažįsta manęs, antraip nebūtų tuo apsiribojęs.“ Būdamas įsitikinęs, jog nusipelnai prastesnio elgesio, jausi dėkingumą tam žmogui ir džiaugsiesi tuo, kas kitą skaudintų. (Vaga, 268)
„O kaipgi Dievo artumas“
Tau trūksta vidinio gyvenimo, nes į maldą nesudedi saviškių rūpesčių ir uolumo dėl sielų, nes nesistengi matyti aiškiai, pasiryžti konkrečiai ir tai įgyvendinti, nes neturi antgamtinio požiūrio studijuodamas, dirbdamas, kalbėdamas, bendraudamas su kitais… O kaipgi Dievo artumas – tavo maldos padarinys ir apraiška? (Vaga, 447)
„Atleisti visiems“
Tik tada būsi geras, jei sugebėsi matyti geras kitų savybes ir dorybes. – Todėl kai turi pataisyti, daryk tai su meile, tinkamu momentu, nežemindamas... ir su mintimi pasimokyti bei pačiam pasitaisyti tame, ką taisai kita. (Kalvė, 455)
„Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų“
Kad nemėgdžiotum, iš vieno laiško nurašau šį bailumo pavyzdį: „Žinoma, esu jums labai dėkingas, kad mane atmenate, nes man reikia daug maldų. Tačiau taip pat būčiau dėkingas, jei, melsdamas Viešpatį padaryti mane apaštalu, nesistengtumėte melsti, kad Jis pareikalautų iš manęs atiduoti savo laisvę.“ (Vaga. 11)
„Religija yra didžiausias maištas žmogaus gyvenime“
Šiandien, kai aplinka pilna nepaklusnumo, dergimo, skandalų ir intrigų, turime labiau kaip niekad mylėti klusnumą, nuoširdumą, ištikimybę, paprastumą: ir viską, kas su antgamtiniu jausmu mus padarys labiau žmogiškus. (Kalvė, 530)
„Viešpatie, tiek daug sielų toli nuo Tavęs!“
Matau Tavo Kryžių, mano Jėzau, ir džiaugiuosi Tavo malone, nes Tavo Golgotos atlygis mums buvo Šventoji Dvasia... Ir man save duodi kasdien, meiliai – beprotiškai! – Švenčiausiojoje Ostijoje... ir mane padarei Dievo vaiku, ir man davei savo Motiną. Man nepakanka padėkoti, vis šmėkšteli mintis: Viešpatie, Viešpatie, tiek daug sielų toli nuo Tavęs! Puoselėk savo gyvenime apaštalavimo geismą, kad žmonės Jį pažintų... ir mylėtų..., ir jaustųsi mylimi! (Kalvė, 27)
„Jeigu tau stinga apaštalinio įkarščio, tapsi beskonis ir nenaudingas“
Kaip nori Mokytojas, tu turi būti – visiškai įsitraukęs į šį pasaulį, kuriame mums tenka gyventi, į visus žmonių užsiėmimus, – druska ir šviesa. – Šviesa, apšviečiančia protus ir širdis; druska, teikiančia skonį ir saugančia nuo gedimo. Todėl, jeigu tau stinga apaštalinio įkarščio, tapsi beskonis ir nenaudingas, apvilsi kitus, ir tavo gyvenimas bus absurdas. (Kalvė, 22)