Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą pagaliau įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.

Atleiskit, kad taip primygtinai kartoju, bet turime stebėti kiekvieną Mesijo žingsnį, nes Jis atėjo mums parodyti kelio, vedančio pas Tėvą. Jo padedami rasime būdą, kaip suteikti antgamtinę prasmę tariamai nereikšmingiems veiksmams; išmoksime nuolatos gyventi pagal amžinybės požiūrį ir geriau suprasime, jog žmogui taip reikia glaudaus bendravimo su Dievu: kad galėtų su Juo kalbėtis, Jo šauktis, Jį garbinti, Jam dėkoti, Jo klausytis ar šiaip su Juo būti. (Dievo bičiuliai, 238-239)