Evangelija (Jn 2, 13-25)
Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“
Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“
Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“
Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.
Evangelijos komentaras
Gavėnios kelyje liturgija mums siūlo apmąstyti gerai žinomą epizodą, Šventyklos apvalymą. Nors kiti evangelistai pasakoja apie šį nutikimą paskutinės Jėzaus savaitės Jeruzalėje kontekste, kai Jis užbaigia Tėvo patikėtą misiją, Jonas perkelia šį pasakojimą į pačią Jėzaus viešosios tarnystės pradžią, matyt laikydamas tai programiniu gestu.
Išvaikydamas iš Šventyklos prekiautojus ir pinigų keitėjus, Jėzus primena pranašiškus Zacharijo žodžius: „Tą dieną nebebus daugiau pirklių Viešpaties Namuose“ (Zch 14, 21). Žydai, suprasdami simbolinę gesto reikšmę, prašo ženklo, kad jis patvirtintų veikiąs Dievo vardu ir galia, kaip tikras pranašas.
Jėzus siūlo ženklą, kokio joks kitas pranašas negalėjo duoti – kryžių ir prisikėlimą: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Šių žodžių prasmė, žydų neteisingai suprasta, atsiskleis tik Jėzaus prisikėlime, kai „mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus“ bei „įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais“.
Jėzaus kryžius ir prisikėlimas atskleidžia naują būdą garbinti Dievą. Dievo ir žmonių susitikimo vieta bus nebe Šventykla, o prikeltas ir pašlovintas Jėzaus kūnas, kuris visus suvienija savo kūno ir kraujo sakramente. Visai netrukus, toje pačioje Jono evangelijoje, Jėzus aiškiai kalbės samarietei: „ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje (...) tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jn 4, 21-23).
Šv. Paulius kalba apie šį naują garbinimo būdą, kai vadina krikščionis „Dievo šventove“ (1 Kor 3, 16) ir, visų pirma, kai ragina aukoti mūsų kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką. Tai „dvasinis Dievo garbinimas“ (Rom 12, 1), kai su Kristumi susivienijęs žmogus tampa Dievo garbinimu, šlovinimu.
Po Šventyklos apvalymo, evangelistas pažymi, kad daugelis įtikėjo jo vardą matydami jo daromus ženklus. Vis dėlto, Jėzus „jais nepasitikėjo“, nes „pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.“
Kartais mūsų tikėjimas, kaip ir anų Jėzaus priešininkų, labiau grįstas stebuklais nei pačiu Dievu, labiau remiasi mūsų garantijomis nei bendryste su Kristumi, kurią įgyvendiname sakramentuose.
Jėzaus atliktas Šventyklos apvalymas šiandien primena mums būtinybę apvalyti savo tikėjimą, iš naujo pradėti grįsti savo gyvenimą Dievu, kuris parodė Savo galią ir begalinę meilę kryžiuje, mūsų išganymo versmėje. Tik per kryžių pasieksime prisikėlimo garbę ir džiaugsmą.