Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Vis labiau besiartinantį Didįjį Penktadienį, nukryžiuotame Kristuje kontempliuosime Jo atperkamosios meilės apstybę. Meilės, kuri Jį paakino visiškai atsiduoti ir paklusti Dievo Tėvo valiai.

Mūsų sekimas Jėzumi, mūsų susitapatinimas su Juo, veda taip pat, pagal mūsų asmenines aplinkybes, į beribį atsidavimą, priimant apaštalinės misijos iššūkius ir reikalavimus. Savo kasdieniame gyvenime trokštame atrasti mus šaukiančio ir praplėsti akiratį kviečiančio Kristaus balsą. Kaip šventasis Paulius, norime „visiems tapti viskuo“ (1 Kor 9, 22).

Kalbant apie atsidavimą, manau, kad, šiomis savaitėmis, kai laukiame Gvadalupės beatifikacijos, gali mums padėti susimąstyti apie tai, kaip jos gyvenimo projektas pasidarė didingesnis, kai prisiderino prie dieviškojo plano: Gvadalupė leidosi vedama Dievo, su džiaugsmu ir spontaniškumu, nuo vienos vietos prie kitos, nuo vieno darbo prie kito. Viešpats sustiprino jos gebėjimus ir talentus, praturtino jos asmenybę ir padaugino jos gyvenimo vaisius.

Taip pat ir su mūsų pagalba Dievas padarys daug gerų dalykų daugeliui žmonių, nepaisydamas mūsų trūkumų ir klaidų, naudodamasis mūsų pasirengimu klausytis, tarnauti, padėti kitiems ir leisti sau padėti; vienu žodžiu, mylėti tai, ko Jis nori. Kaip parašė šventasis Josemaria: „Tai dieviškasis atsidavimo žaidimas“ (1974-II-14 Laiškas, nr. 5). Ir, visada bei visuose reikaluose, su Dievo vaikų laisve ir džiaugsmu.

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Roma, 2019 m. balandžio 9 d.