Mane jaudina tai, kad Apaštalas krikščionišką santuoką apibūdina kaip sacramentum magnum – didį sakramentą. Todėl ir vėl darau išvadą, kad šeimos tėvų užduotis yra labai svarbi.
– Jūs dalyvaujate kūrybinėje Dievo galioje ir todėl žmogiškoji meilė yra šventa, kilni ir gera: tai širdies džiaugsmas; tačiau Viešpats – savo meilia apvaizda – nori, kad kai kurie iš mūsų laisvai to atsižadėtume.
– Kiekvienas vaikas, kurį jums duoda Dievas, yra didis dieviškas palaiminimas: nebijokite vaikų! (Kalvė, 691)
Turėdamas progą kalbėtis su susituokusiais kartoju, kad kol gyvena jie ir gyvena jų vaikai, tėvai turi padėti jiems būti šventiems, žinodami, kad žemėje nė vienas nebūsime šventas. Tik kovosime, kovosime ir kovosime.
– Ir priduriu: jūs, krikščionės motinos ir krikščionys tėvai, esate didis dvasinis variklis, teikiantis saviškiams Dievo stiprybės šiai kovai, kad nugalėtų, kad būtų šventi. Neapvilkite jų! (Kalvė, 692)
Nebijok mylėti sielas dėl Jo; ir nesirūpink, kad vis labiau myli saviškius, jeigu taip juos mylėdamas, Jį myli milijonąkart labiau. (Kalvė, 693)
Artimas bendravimas su Kristumi tave įpareigoja duoti vaisių. Vaisių, kurie pasotins alkį sielų, kurios bendrauja su tavimi darbe, kasdienybėje, šeimos aplinkoje... (Kalvė, 981)