„Nuovargio pagunda“

Noriu perspėti tave dėl vieno sunkumo, kuris gali iškilti: tai nuovargio, nusiminimo pagunda. – Argi nėra likęs gyvas prisiminimas tavojo gyvenimo, be krypties, be tikslo, be žavesio, gyvenimo, kurį Dievo šviesa ir tavo atsidavimas nukreipė tinkama vaga ir pripildė džiaugsmo? – Nebūk toks kvailas, kad keistum naują gyvenimą į senąjį. (Kalvė, 286)

Jei jauti, dėl bet kokios priežasties, kad tau trūksta jėgų, pasakyk apie tai Jėzui ir patikink Jį: Viešpatie, pasitikiu Tavimi, atsiduodu Tau, bet padėk mano silpnumui!

Ir pasitikėjimo kupinas kartok: pažvelk į mane, Jėzau, esu purvinas skuduras; mano gyvenimo patirtis tokia liūdna, nenusipelnau būti Tavo sūnumi. Sakyk tai Jam... daug kartų pasakyk.

Netrukus išgirsi Jo balsą: Ne timeas! – nebijok! Arba: Surge et ambula! – kelkis ir eik! (Kalvė, 287)

Tu man sakei, vis dar kupinas abejonių: „Kokios ryškios tos akimirkos, kai Viešpats prašo iš manęs daugiau!“

– Tiesiog noriu priminti tau: juk mane tikinai, kad tenori susitapatinti su Juo. Kodėl dabar priešiniesi? (Kalvė, 288)

Duok Dieve, kad gebėtum įvykdyti šį savo sprendimą: „Kasdien nors truputį mirti sau.“ (Kalvė, 289)

Gauti žinutes el. paštu

email