O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypač svarbią įprasto gyvenimo pusę. Kalbu apie žmogišką meilę, tyrą meilę tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką. Darsyk noriu pasakyti, kad ta šventa žmogiška meilė yra ne tik kažkas leistino, toleruojamo, palyginus su tikraisiais dvasios užsiėmimais, kaip mėgina įbrukti tas klaidinantis spiritualizmas, apie kurį kalbėjau. Jau keturiasdešimt metų žodžiu ir raštu skelbiu tam visiškai priešingus dalykus. Dabar ir tie, kurie anksčiau to nesuprato, ėmė šį bei tą suprasti.

Meilė, kuri veda į santuoką ir šeimą, taip pat gali būti nuostabus dieviškas kelias, pašaukimas, kelias į visišką atsidavimą mūsų Dievui. Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose. Šis mokymas užima ypatingą vietą tose gyvenimo srityse, kurios susijusios su žmogiška meile. (Pokalbiai, 121)