„Stengiuosi visą save pašvęsti krikščioniškajam gyvenimui“

Jūrininkas Pakas Sančesas Toucedas Galicijoje, Ria de Arousos pakrantėje augina moliuskus. Vedęs, turi vaiką ir yra Opus Dei supernumerarijus.

- Esu Pakas Sančesas Toucedas, gimiau 1951-aisiais Abankeiroje (Boiro), A Korunijos provincijoje. Paauglystėje pradėjau dirbti menkių žvejybos laivuose pietinėje Afrikos pakrantėje, vėliau įsidarbinau jūrininku vokiečių prekybiniuose laivuose. Paskui ėmiau auginti moliuskus Ria de Arousos pakrantėje ir dirbti kaime, kuriame auginu vynuoges, bulves, salotas bei kopinėju medų.

Aš vedęs, turiu sūnų, esu Opus Dei supernumerarijus. Šioje organizacijoje įgyju formaciją, kuri mane ypač įpareigoja būti atsakingą Dievui. Apie Opus Dei sužinojau iš savo parapijos kunigo, kuris, kaip visad sakau, pirmasis man ir įskiepijo dvasingumą, nors į mišias eidavau jau nuo vaikystės ir pažinau tikėjimą, nes mano tėvai buvo giliai tikintys.

Dabar, pašauktas į Opus Dei, stengiuosi visą save pašvęsti krikščioniškajam gyvenimui. Anksčiau nesusimąstydavau, buvau nerūpestingesnis; dabar ne tik daugiau meldžiuosi, bet ir dažniau mąstau apie gyvenimą šiapus ir anapus... Nes norėdami būti krikščionys, apie pomirtinį gyvenimą turime susimąstyti dažniau.

Tapęs Opus Dei nariu, toliau dirbu tą patį darbą ir gyvenu kaip gyvenęs, bet pašaukimas mane skatina kasdien keistis, po truputį tapti geresniam... Dabar, tarkim, būdamas su bendradarbiais, stengiuosi neužsiplieksti, nors esu gana ūmaus būdo.

Kasdien Dievo prašau, kad man padėtų tapti geresniam. Juk vienas svarbiausių dalykų yra dažnai prisiminti Dievą. Stengiuosi Jį prisiminti darbe, kad man padėtų kiekvieną dieną dirbti vis geriau. Dažnai meldžiu, kad mums sektųsi, bet susitaikau su nesėkmėmis; skiriu Dievui savo kasdienį darbą, nes be Dievo pagalbos mes esame niekas. Taip pat Jo prašau sustiprinti mūsų tikėjimą, nes visi esam silpnokai tikintys kaip Tomas; esam „tomiečiai“, kaip mėgstu sakyti. Jei tvirtai tikėtume ir nedvejotume, kaip mokė Jėzus Kristus, pajudintume kalnus!

Pamenu, vieną dieną plaukiojau ties Finistere, jūra buvo audringa ir mane, siekiantį iš vandens iškelti pintinę, įtraukė sūkurys. Blogiau įkristi į jūrą nebuvo įmanoma –  su žvejo apranga ir ilgais botais. Ėmiau melstis: „Švenčiausioji Mergele, gelbėk mane!“, meldžiausi, kad nepakiltų dar viena banga, nes jūra smarkiai daužė uolas, tad supratau, kad pakilusi nauja banga mane pražudytų. Karštai melsdamasis vandens pilnais batais iš visų jėgų pasileidau plaukti sausumos link; plaukiau pirmyn, pirmyn... Banga taip ir nepakilo; kai pasiekiau sausumą, jūra jau buvo nurimusi. Įsikibau į akmenis ir išvydau iš laivo šaukiančius išsigandusius kelionės draugus. Užsiropščiau ant uolų ir ėmiau darbuotis toliau. Po poros valandų visą kūną ėmė krėsti drebulys vien nuo minties, kas man atsitiko. Švenčiausioji Mergelė mane išgelbėjo. O prieš daugelį metų, žvelgdamas į jūrą šioje vietoje, galvodavau :“Jei čia kas įkristų, neišsigelbėtų“.

Draugams sakau, kad turime melstis ir prašyti Dievo atleisti mūsų ir kitų nuodėmes. Visi kiek galėdami turime pagerinti pasaulį, padėdami tai daugybei netikinčiųjų, nes jiems niekas nėra pasakojęs apie Dievą, kaip sakė šv. Chosemarija, kuris iš matytų vaizdo įrašų man pasirodė labai geras šventasis ir linksmas, geraširdis žmogus.