Štai tas šventasis, kuris man sugrąžino smuiką!

Devyniolikmetis Manuelis Lambertis iš Puerto de la Kruzo (Venesuelos), studijuoja smuiko klasėje ir griežia vienoje garsioje roko grupėje. Dvejus metus buvo Anzoategio srities Jaunučių orkestro pirmasis smuikas. Kaip ir bendrakursiai, kasdienį smuikavimą vadina „mokymusi“. Jis – Opus Dei numerarijus.

  - Kuo tau padeda Opus Dei dvasia? - Man be galo padeda kiekvienas šv. Chosemarijos žodis apie darbą ir mokslą. Kol dar nebuvau atradęsOpus Dei, kasdien po tris valandas groti smuiku man buvo tikra kančia, reikalinga daug pastangų. Žinoma, pastangų reikia iki šiol, bet kai žinai, kad tas tris valandas gali skirti Dievui, tampa kur kas lengviau, nes suvoki, jog šis darbas tau pasitarnaus ne tik šiame gyvenime, kuriame tapsi geru muzikantu, bet ir kitame.

- Ar galima muzikoje atrasti Dievą? O gal Dievas jau yra muzikoje? - Kai groju gerą kūrinį ir jis mane sujaudina, visada tariu sau: „Šį kūrinį kompozitorius, be abejonės, parašė įkvėptas Dievo.“

 

- Vadinasi, grieždamas smuiku priartėji prie Dievo? - Taip, kai išaukštinu savo darbą, kai mokydamasis ir universiteto paskaitose praleistas valandas skiriu Dievui. Kai pažįsti Opus Dei dvasią, imi kitaip viską vertinti. Pavyzdžiui, labai nemėgstu klausos lavinimo pratybų ir jei būtų mano valia, niekuomet ten neičiau, bet dabar sakau sau „skirsiu šias paskaitos valandas Dievui“ ir galiausiai man paskaita ima patikti.

 

- Ką reiškia „išaukštinti savo darbą“? - Kai artėja koncertas ar rečitalis, visada lieka pavojus paskęsti nuolatinėse repeticijose ir pamiršti, kad šį darbą skiri Dievui ir kad su Dievo pagalba jį puikiai atliksi. Todėl grieždamas ant natų laikiklio pasidedu kryžiuką ar lapelį su malda, kad šalia visada būtų Dievas Tėvas. Žinoma, taip paprastai nepavyksta, tenka stengtis.

Retai būna taip, kad viskas eitųsi, kaip tu nori: kartais daug grieži, o koncerto metu vis tiek suklysti. Tokiomis akimirkomis vėl prisimenu, kad šį savo darbą skiriu Dievui ir kad jei jį atliksiu su meile, Jam rezultatas bus nesvarbus, kad ir kaip tragiškai nepasisekė. Šios mintys padeda nenusiminti.

 

- Dabar groji garsioje roko grupėje... - Taip. Mums vis geriau sekasi, mūsų muziką dažnai groja per radiją, per metus grojame ne viename koncerte. Žmonės dažnai nustemba, nes neįsivaizduoja, kad tokios profesijos žmonės gali darbą derinti su siekiu būti geru krikščionimi. Keista, bet kai kurie mano draugai kaip tik todėl ir susidomėjo Opus Dei, nes pamatė, kad norint būti geru krikščionimi, nebūtina sėdėti užsidariusiam vienuolyne.

- Spėju, kad duodant tiek interviu, taip dažnai pasirodant žiniasklaidoje, kartais visko nutinka... - Kartais, ypač tada, kai reklamuojam naują diską, tą pačią dieną tenka dalyti ne vieną interviu... Dvylikta valanda dienos mus dažnai užklumpa įrašų studijoje; tada išjungiam muziką ir vadybininko paprašom kartu sukalbėti „Viešpaties Angelą“. Pirmą kartą jis gana nustebo, bet dabar jau priprato ir jam patinka. Tokie dalykai mums padeda dienos metu jaustis šalia Dievo.

- Ar tiesa, kad muzikantai išsiblaškę? - Bent jau aš – taip. Nuo mažens palikdavau daiktus išmėtytus. Amžinai užmirštu pasiimti telefoną, partitūras... Bet aš nepasiduodu ir prašau, kad už mano pastangas Dievas atlygintų kitiems: kad kas nors pasveiktų ar panašiai.

 

- Ką tik man papasakojai, kaip šv. Chosemarija tau padarė didelę paslaugą – sugrąžino smuiką. - Buvo taip: kartą nuvykau į Karakasą, į vieno garsaus viešbučio surengtą seminarą, kurį turėjo vesti iš Vokietijos atvykęs dėstytojas. Iki viešbučio atvykau metro, todėl prisistačiau labai anksti; belaukdamas seminaro, nusprendžiau kiek pagriežti, bet pirma reikėjo nusiplauti rankas. Tad palikau smuiką salone ir nuėjau į vonią... Sugrįžęs smuiko neberadau – jį pavogė.

Mano smuikas itin geras, kainuoja ne vieną tūkstantį dolerių; jis – mano darbo įrankis. Ant kojų sukilo visas orkestras ir viešbučio darbuotojai... deja, bergždžiai. Mes su šeima ėmėm melstis ir prašyti šv. Chosemarijos, kad atsirastų smuikas. Praėjo mėnuo. Draugai mane ragino susitaikyti, kad jis nebeatsiras, ir ieškotis kito, bet mes nenustojom melstis.

Bėgo laikas ir vieną dieną draugas smuikininkas man tarė: „Manueli, mano dėstytojas sakė, kad žino, kur tavo smuikas. Į jo paskaitą su juo atėjo vienas naujokas.“ Nuėjom pasižiūrėti ir iš tikrųjų ten buvo mano smuikas. Tam studentui jį kažkas pardavė už kelis skatikus. Mes jam užmokėjom ir taip po daugiau kaip mėnesio atgavau savo pražuvusį smuiką. Už tai esu dėkingas šv. Chosemarijai. Paskui norėdamas atsidėkoti išdalinau daugybę kortėlių su maldele šv. Chosemarijai ir dalindamas sakiau: „Štai tas šventasis, kuris man sugrąžino smuiką!“