Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Visai neseniai baigėsi vilties jubiliejus. Ačiū Dievui, per paskutiniuosius metus daug žmonių perėjo per Šventąsias duris ir priėmė Viešpaties kvietimą žvelgti į tikrovę su viltimi, kuri neapgauna. Kaip priminė popiežius Leonas XIV, jubiliejus mums padėjo iš naujo suprasti, „kad galima pradėti iš naujo, kad mes dar tik pradžioje, kad Viešpats nori augti tarp mūsų, nori būti Dievas su mumis“ (2026 m. sausio 6 d. homilija). Kristus niekada nepavargsta, kad mes nuolat vis pradedame iš naujo. Artinkimės prie Jo, taip pat ir tada, kai jaučiamės silpni arba suvokiame, kad Jį nuvylėme; su pasitikėjimu, kad Jis visada priima mus išskėstomis rankomis.

Kartą šv. Chosemarija metų pradžioje pasiūlė savo vaikams tokį šūkį: Nauji metai, nauja kova. Šventumas atsiskleidžia, priminė mūsų steigėjas, per „žinojimą, kad turime trūkumų, ir didvyriškas pastangas juos įveikti“, neužmirštant, kad „vis tiek mirsime turėdami jų“ (Kalvė, 312). Atnaujinkime troškimą kovoti, ne su perdėtu užmoju pasikeisti per akimirką, o su ištvermingu nusiteikimu stengtis „kasdien palypėti bent truputį“ (Kristus eina pro šalį, 75). Viltis, kurią tam tikra prasme vėl atradome per jubiliejinius metus, ir trokštame, kad ji paženklintų mūsų gyvenimą, yra dovana, kuria turime dalintis su kitais žmonėmis. Pasauliui reikia ištikimos ir besąlygiškos Dievo meilės liudytojų. Eiliniame gyvenime, su paprastumu ir artumu, galime dalintis su kitais žmonėmis džiaugsmu, kuris kyla iš suvokimo, kad Viešpats lydi mus kiekvieną akimirką.

Baigdamas prašau jūsų melstis už du darbo ir ugdymo suvažiavimus, kurie vyks Romoje (sausį – su visų regionų direktoriais, o vasarį – su direktorėmis), kad prisidėtume prie ateinančių kelerių metų apaštalinio darbo prioritetų, artindamiesi prie Dievo Darbo šimtmečio. Toliau melskimės už šalis, kurios susiduria su karais ir konfliktais.

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Roma, 2026 m. sausio 18 d.