Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!
Kasdien iš viso pasaulio mus pasiekia žinios apie daugybės žmonių kančias, kurios kyla dėl karų ir neteisybių, skurdo ir stokos paženklintose vietovėse. Siūlau dar kartą apmąstyti šv. Chosemarijos žodžius: „Žmogus ar visuomenė, nereaguojanti į kančias ir neteisybes, visai nesistengianti jų sumažinti, tebėra labai toli nuo Kristaus Širdies meilės. Visi krikščionys, pripažįstantys nuomonių įvairovę, yra visiškai laisvi įvairiais protingais būdais ieškoti sprendimų ir juos rasti, bet pirmiausia jie turi trokšti tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščioniškumas netaps Jėzaus Žodžiu ir Gyvenimu; tai būtų veidmainystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu arba dar daugiau – tiesiog apgavystė“ (Kristus eina pro šalį, 167).
Pasaulio problemų akivaizdoje normalu jausti bejėgiškumą. Tačiau, kiekviena žinia, net jei atrodo labai tolima, turi mus paveikti, kadangi su Kristumi ir per Kristų jaučiame, kad visa žemė yra mūsų paveldas (plg. Ps 2,8). Tikėjimas tvirtai liudija, kad labai daug galime pagelbėti savo malda, kuri kerta bet kurią sieną. Galbūt fiziškai nepasiekiame kenčiančių žmonių, bet kiekvienas, būdamas savo vietoje, galime padaryti daugiau nei įsivaizduojame.
Pasauluje daug materialinio stygiaus, bet dar sunkiau pakeliama dvasinė stoka: vienatvė, nesupratimas, tikro švelnumo išraiškų trūkumas, kuriuos patiria tiek daug žmonių. Štai kaip tai aiškina popiežius Leonas XIV: „Yra daugybė skurdo formų. Viena iš jų materialinių dalykų stygius pragyvenimui; kita – socialinė atskirtis, apribotos galimybės išreikšti savo orumą bei gebėjimus. Taip pat yra moralinis bei dvasinis skurdas, kultūrinis skurdas, kurį sąlygoja visuomenės trapumas ar asmeninis silpnumas; taip pat skurdas tų, kurie neturi teisių, vietos ar laisvės“ (Dilexi te, 9).
Nepamirškime ir mūsų Tėvo žodžių, parašytų mums prieš daugelį metų: „Mūsų misija – kad pasaulyje būtų vis mažiau nežinojimo ir mažiau vargo, todėl visur stengiamės padėti kaip įmanydami“ (15 laiškas, 193). Dėkojame Dievui, kad daugybė žmonių (taip pat – daugelis iš Opus Dei) plėtoja socialines ir ugdymo iniciatyvas visame pasaulyje. Savaime suprantama, kad ir kiekvienas iš mūsų, pagal savo galimybes, prisidedame prie šio kilnaus tikslo malda, su tarnystės dvasia atliekamu darbu, materialine pagalba.
Šis nusiteikimas nelikti abejingiems kitų žmonių reikmėms kyla iš pačios krikščioniško gyvenimo esmės – meilės, meilės žmonėms, kuri neatsiejama nuo meilės Dievui. Šv. Augustinas rašo: „Pagalvok, kad tu, dar neregentis Dievo, būsi to vertas mylėdamas artimą. Juk mylėdamas artimą, tu skaistini savo žvilgsnį, kad tavo akys galėtų žvelgti į Dievą“ (Traktatas apie Jono Evangeliją, 17, 7–9). O mums gerai žinoma, kad artimas – tai kiekvienas žmogus.
Su visa meile jus laimina
jūsų Tėvas
Roma, 2025 m. lapkričio 13 d.