Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Netrukus, rugpjūčio 29-ąją, švęsime šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo liturginį minėjimą. Turint omenyje visus tuos apmąstymus, kurie susiję su jo asmenybe ir gyvenimu, šįsyk įsižiūrėkime į jo drąsų ir herojišką tiesos liudijimą, vedantį jį link kankinystės. Atmintin ateina šv. Chosemarijos žodžiai: „Nebijok tiesos, nors ta tiesa ir kainuotų gyvybę“ (Kelias, 34). Jeigu meilė tiesai ir nepriveda prie kankinystės, ji gali atnešti įvairių sunkumų, kartais – labai didelių.

Be to, meilė tiesai apie pasaulį ir save pačius daro mus laisvus (plg. Jn 8,32); o visiškai mus išlaisvina Tiesa, kuri yra Kristus (plg. Jn 14,6). Be laisvės negalėtume mylėti, o be meilės niekas neturėtų prasmės.

Visada, o ypač sunkiose situacijose, galinčiose baigtis nusivylimu, stenkimės pažinti ir atpažinti tiesą apie savo gyvenimą. Tuo tikslu mūsų Tėvas patardavo būti nuoširdžiais Dievui, sau ir tiems žmonėms, kurie gali mums padėti dvasiniame gyvenime.

Meilė tiesai, nuoširdumas, susijęs su nuolankumu. Tai yra „dorybė, padedanti mums pažinti ir savo menkumą, ir didybę“ (Dievo bičiuliai, 94). Susidūrę su savo nuodėmingumu, nepamirškime ir savo kilnumo – Kristuje esame Dievo vaikai. Tada nuolankumas – tiesa – mums primins: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8,31).

Toliau melskimės Viešpačiui už Dievo Darbo statutų peržiūrą, kurią vykdo Šventasis Sostas, vienykimės sūniškoje maldoje už popiežių bei visas jo intencijas, o ypač, kaip jis prašė praėjusios savaitės audiencijoje, „kad tautos atrastų taikos kelią“.

Su visa meile jus laimina

jūsų Tėvas

Roma, 2025 m. rugpjūčio 26 d.