Pašaukti šventumui
16. Visas pasauliečių katalikų kilnumas teatsiskleidžia svarstant pirmą ir pagrindinį pašaukimą, kurį Tėvas Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią skiria kiekvienam iš jų. Tai pašaukimas šventumui, t. y. tobulumui meilėje. Šventasis geriausiai liudija kilnumą, kurį gauna Kristaus mokinys.
Vatikano II Susirinkimas apie visuotinį pašaukimą šventumui kalba nepaprastai aiškiai. Galima sakyti, kad Susirinkimas, sušauktas evangeliškai atnaujinti krikščionių gyvenimą, laikė tai svarbiausia užduotimi visiems Bažnyčios sūnums ir dukterims. Pašaukimas šventumui nėra paprastas moralinis priesakas, tai - neišvengiamas Bažnyčios slėpinio reikalavimas. Juk Bažnyčia yra rinktinis vynuogynas, kurio ataugos gyvuoja ir auga misdamos šventomis ir pašventinančiomis paties Kristaus sultimis; ji yra mistinis kūnas, o jo nariai dalyvauja šventume Galvos, kuri yra Kristus; ji yra šventoji Viešpaties Jėzaus sužadėtinė, už kurią jis atidavė pats save, idant ją pašventintų (plg. Ef 5, 25 t.). Dvasia, pašventinusi žmogiškąją Jėzaus prigimtį Mergelės Marijos įsčiose (plg. Lk 1, 35), yra ta pati Dvasia, kuri gyvena ir veikia Bažnyčioje, teikdama jai žmogumi tapusio Dievo Sūnaus šventumą.
Šiandien būtina, kad visi krikščionys skubiai pasuktų evangelinio atsinaujinimo keliu, kilniadvasiškai atsiliepdami į apaštalo raginimą “tapti šventais visu savo elgesiu” (plg. 1 Pt 1, 15). Prabėgus dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, reikalo skubumą tinkamai pabrėžė 1985 m. nepaprastasis Sinodas: “Kadangi Bažnyčia yra slėpinys Kristuje, ji turi būti laikoma šventumo ženklu ir įrankiu [...]. Visos Bažnyčios istorijos būvyje, sunkiausiomis aplinkybėmis, šventosios ir šventieji visada būdavo atsinaujinimo šaltinis ir pradžia. Todėl šiandien mums skubiai reikia šventųjų; turime uoliai melsti, kad Dievas mums jų duotų”.
Visi tikintieji kaip Bažnyčios nariai gauna ir tarsi pasidalija visuotinį pašaukimą šventumui. Tuo pačiu pagrindu, be jokio skirtumo nuo kitų Bažnyčios narių, jis liečia ir pasauliečius: “Visi tikintieji, kad ir koks būtų jų luomas ar padėtis, yra pašaukti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvei, meilės tobulumui”; “visi tikintieji yra kviečiami ir turi siekti šventumo ir savo luomo tobulumo”.
Pašaukimas šventumui kyla iš krikšto ir atnaujinamas kitais sakramentais, ypač Eucharistija. Krikščionys, apvilkti Jėzumi Kristumi ir pagirdyti jo Dvasia, yra “šventieji”, taigi įgalioti ir įpareigoti savo būties šventumą atskleisti visos veiklos šventumu. Apaštalas Paulius ragina visus krikščionis gyventi, “kaip pridera šventiesiems” (Ef 5, 3).
Gyvenimas pagal Dvasią, kuri duoda šventumo vaisių (Rom 6, 22; Gal 5, 22), visus krikštytuosius drauge ir kiekvieną atskirai ragina ir iš jų reikalauja, kad, sekdami Jėzumi Kristumi, priimtų jo palaiminimus, apmąstytų Dievo žodį, sąmoningai ir aktyviai dalyvautų sakramentiniame ir liturginiame Bažnyčios gyvenime, neužmirštų asmens, šeimos ir bendruomenės maldų, praktikuotų meilę visose gyvenimo situacijose ir tarnautų broliams, ypač mažiausiems, skurstantiems ir kenčiantiems.
Šventėti gyvenant pasaulyje
17. Pasauliečių pašaukimas šventumui reiškia kvietimą gyventi pagal Dvasią, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje. Apaštalas dar kartą primena: “Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui” (Kol 3, 17). Susirinkimas, siedamas tuos žodžius su pasauliečiais, kategoriškai tvirtina: “Nei šeimos rūpesčiai, nei kiti pasaulietiniai reikalai neturi būti atsieti nuo jų dvasinio gyvenimo”. Savo ruožtu Sinodo Tėvai apie tai sako: “Didžiulę reikšmę turi tikinčiųjų pasauliečių gyvenimo vientisumas. Jie turi siekti šventumo įprastinėmis profesinio gyvenimo sąlygomis. Todėl, atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius užsiėmimus jie turi laikyti proga priartėti prie Dievo, vykdyti jo valią ir tarnauti kitiems žmonėms, vesdami juos į komuniją su Dievu Kristuje”.
Pašaukimą šventumui pasauliečiai turi suprasti ir patirti ne tik kaip reikalavimą ir kategorišką pareigą, bet dar labiau kaip ryškų atgimdžiusio juos savo šventajam gyvenimui Tėvo begalinės meilės ženklą. Taip suprastas pašaukimas yra esminis ir neatskiriamas naujo gyvenimo, gauto per krikštą, dėmuo, vadinasi, ir jų kilnumą kuriantis elementas. Drauge pašaukimas šventumui glaudžiai susijęs su pasauliečiams Bažnyčioje ir pasaulyje patikėta misija ir atsakomybe. Išties jau pats patirtas šventumas, kylantis iš dalyvavimo Bažnyčios šventumo gyvenime, yra pirmas ir pamatinis indėlis į Bažnyčios kaip “šventųjų bendravimo” statybą. Tikėjimo apšviestas žvilgsnis džiaugiasi, regėdamas tokią gausybę pasauliečių, vyrų ir moterų, dažnai nepastebėtų ar net nesuprastų, kurie, būdami svetimi šio pasaulio didžiūnams, bet artimi juos mylinčiam Tėvui, įprastiniame gyvenime, tarp kasdienių užsiėmimų, nepailsdami triūsia Viešpaties vynuogyne, nuolankiai, bet Dievo malonės stiprinami plečia istorijoje Dievo karalystę.
Negana to, šventumas yra pagrindinė prielaida ir būtina sąlyga, kad Bažnyčia galėtų įgyvendinti savo išganingąją misiją. Būtent šventumas yra jos apaštališko ryžto ir misijinio įkarščio slaptinga versmė ir neklaidingas matas. Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, tik tada tampa Dvasioje vaisinga Motina, kai atsiduoda Kristaus meilei ir į ją atsako.
Dar kartą grįžkime prie biblinio vynuogyno įvaizdžio. Atžalų sužydėjimas ir suvešėjimas priklauso nuo to, kaip tvirtai jos įaugusios į vynmedį.”Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti” (Jn 15, 4-5).
Čia reikia priminti, kad Sinodo metu įvyko iškilminga kelių pasauliečių moterų ir vyrų beatifikacija ir kanonizacija. Juose visa Dievo tauta, ypač pasauliečiai, dabar gali rasti naujus šventumo pavyzdžius ir naują didvyriškųjų dorybių liudijimą bendromis ir įprastinėmis žmogiškosios egzistencijos sąlygomis. Pasak Sinodo Tėvų, “vietinės Bažnyčios, ypač jaunos Bažnyčios, su deramu atidumu turi atpažinti tarp savo narių tuos žmones, kurie minėtomis sąlygomis (kasdieniame gyvenime arba santuokoje) paliudijo šventumą ir gali būti pavyzdys kitiems, o paskui, jei yra įvykdytos reikalingos sąlygos, kreiptis su prašymu juos beatifikuoti bei kanonizuoti”.
Baigiant šiuos apmąstymus, kurių tikslas buvo apibrėžti, kokia pasauliečių padėtis Bažnyčioje, iš lūpų veržiasi garsusis šv. Leono Didžiojo paraginimas: Agnosce, o Christiane, dignitatem tuam! - [Pažink, krikščioni, savo kilnumą!] Taip pat ragina šv. Maksimas, Tūro vyskupas, kreipdamasis į tuos, kurie gavo šventojo krikšto patepimą: “Paisykite garbės, kurią gavote su šiuo slėpiniu!” Tegu visi krikštytieji dar kartą pasiklauso šv. Augustino žodžių: “Džiaukimės ir dėkokime: tapome ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi [...]. Stebėkitės ir guoskitės: tapome Kristumi!”
Krikščioniškasis kilnumas, visų Bažnyčios narių lygybės šaltinis, garantuoja ir stiprina komunijos ir brolybės dvasią, o drauge yra pasauliečių apaštališko ir misijinio dinamizmo paslaptis ir jėgos šaltinis. Tai įpareigojantis kilnumas, Dievo pakviestų dirbti jo vynuogyne darbininkų kilnumas: “Taigi visus pasauliečius, - sako Susirinkimas, - įpareigoja kilni pareiga - darbuotis, kad dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visų laikų žmones visoje žemėje”.
Visas dokumento tekstas prieinamas čia.