„Nekalbėk su pagunda“
Tu pliuškeniesi pagundose, statai save į pavojų, žaidi žvilgsniu ir vaizduote, plepi… kvailystes. Ir netrukus išsigąsti užpultas abejonių, skrupulų, neaiškumų, liūdesio ir nusiminimo. Turi pripažinti esąs nelabai nuoseklus. (Vaga, 132)
Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!
Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai Jo ieškoti, nes Jis mus apvalo. (Vaga, 134)
Nepradėk šnekų su pagunda. Leisk man pakartoti: turėk drąsos pabėgti ir tvirtybės neflirtuoti su …