Opus Dei

Dievo vaikas nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nes jo dvasinio gyvenimo pagrindas – dieviškosios įsūnystės suvokimas: Dievas yra mano Tėvas, galvoja jis, ir visokio gėrio Autorius, Jis yra pats Gerumas. – Bet ar tu ir aš tikrai elgiamės kaip Dievo vaikai? (Kalvė, 987)

Tau nevalia savo atsainumu ar blogu pavyzdžiu ardyti savo brolių žmonių sielas. – Esi – nepaisant tavo aistrų! – atsakingas už savo artimųjų krikščionišką gyvenimą, už visų dvasinį veiksmingumą, už jų šventumą! (Kalvė, 955)

Tu turi sugyventi, turi būti supratingas, turi būti savo brolių žmonių brolis, turi sėti meilę – kaip sako Kastilijos mistikas – ten, kur nėra meilės, kad paskui ją pelnytum. (Kalvė, 457)

Tau, linkusiam nusiminti, pasakysiu labai guodžiančią mintį – žmogui, darančiam visa, ką jis gali, Dievas neatsako savo malonės. Mūsų Viešpats yra Tėvas – jeigu vienas Jo vaikų tyliai kreipiasi į Jį savo širdyje: „Mano Dangiškasis Tėve, aš čia, padėk man...“, jeigu jis kreipiasi ir į Dievo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina, tai jis ras išeitį.

Šventųjų Bendravimas. Kaip tau tatai paaiškinti? Žinai, kas yra kūnui kraujo perpylimas? Taigi tas pat sielai yra Šventųjų Bendravimas. (Kelias, 544)

Prieš daugelį metų aiškiai lyg vidudienį pamačiau visada galiosiantį kriterijų: nuo krikščioniškojo tikėjimo ir moralės atsiskyrusiems visuomenės sluoksniams reikalingas naujas būdas gyventi ir skleisti amžinąją Evangelijos tiesą – pačioje tos visuomenės, pasaulio, šerdyje Dievo vaikai turi šviesti savo dorybėmis lyg žiburiai tamsoje – quasi lucernae lucentes in caliginoso loco. (Vaga, 318)

Pasakojau tau, kad net nepriėmusieji krikšto susijaudinę sakė man: „Tai tiesa, suprantu, kad šventos sielos turi būti laimingos, nes žvelgia į įvykius žvilgsniu, kuris yra aukščiau žemės dalykų, nes juos mato amžinybės akimis.“ O kad tau nestigtų tokio žvilgsnio! – pridūriau paskui, – kad nuosekliai atsilieptum į tą ypatingą meilę, kuria tave myli Švenčiausioji Trejybė. (Kalvė, 1017)

Apaštalo siela, tu esi druska. Bonum est sal – druska geras daiktas, – skaitome Evangelijoje, – si autem sal evanuerit – bet jei druska nustotų sūrumo..., ji niekam nebetinka, nei dirvai, nei mėšlui; ji išberiama laukan kaip niekam tikusi.Tu esi druska, apaštalo siela, bet jei nustoji sūrumo… (Kelias, 921)

Kodėl neatsiduodi Dievui kartą visam laikui..., iš tikrųjų... dabar pat!? (Kelias, 902)

Prašyk Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir savo Motinos, kad padėtų tau save pažinti ir verkti dėl visokio purvo, kuris perėjo per tave, palikdamas – ak! – tiek nuosėdų...