„Būkime visada pasiutusiai nuoširdūs“
Jei į sielą įsibrauna nebylumo demonas – apie kurį pasakoja Evangelija, – jis viską naikina. Kita vertus, jeigu jo tuoj pat atsikratoma, viskas būna gerai, viskas sekasi, klostosi laimingai. Tvirtas pasiryžimas: rodyti „laukinį nuoširdumą“ per dvasinį vadovavimą, kartu išlaikant taktą... ir būti nuoširdžiam iškart. (Kalvė, 127)
„Mėkime dvasinį vadovavimą“
Nuoširdžiai atvėrei širdį savo vadovui, kalbėdamas Dievo akivaizdoje… ir buvo nuostabu patirti, kaip pats rasdavai deramą atsakymą į savo mėginimus išsisukti. Mėkime dvasinį vadovavimą! (Vaga, 152)
„Bendraukite su Juozapu ir surasite Jėzų“
Karštai mylėk šventąjį Juozapą, mylėk jį visa siela, nes jis yra žmogus, su Jėzumi labiausiai mylėjęs šventąją Mariją, ir tas, kuris daugiausia bendravo su Dievu: tas, kuris po mūsų Motinos labiausiai Jį mylėjo. – Jis nusipelno tavo meilės, ir tau dera su juo bendrauti, nes jis – vidinio gyvenimo Mokytojas ir daug gali Viešpaties ir Dievo Motinos akivaizdoje. (Kalvė, 554)
„Dievas ir drąsa“
Nebūkite ribotos sielos, nesubrendę vyrai ar moterys, trumparegiai, nesugebantys aprėpti mūsų antgamtinio krikščioniško Dievo vaikų horizonto. Dievas ir drąsa! (Vaga, 96)
„Žinau esąs žmonių žvejys, bet nieko nepagaunu“
Viešpats nori, kad tu apaštalautum konkrečiai, kaip antai pagaudamas šimtą penkiasdešimt tris dideles – ir ne kitokias – žuvis į dešinę nuo valties. Tu klausi manęs: „Kaip čia yra, kad žinau esąs žmonių žvejys, gyvenu sąlytyje su daugeliu bendražygių ir galiu suprasti, kur link kreipti savo specifinį apaštalavimą, bet nieko nepagaunu?… Ar man trūksta meilės? Trūksta vidinio gyvenimo?“
„Reikia, kad būtum vidaus gyvenimo žmogus“
Reikia, kad būtum „Dievo žmogus“, vidaus gyvenimo žmogus, maldos ir aukos žmogus. Tavo apaštalavimas turi būti tavo gyvenimo „iš vidaus“ perteklius. (Kelias, 961)
„Atgailos dvasia“
Marinimosi dvasia, būdama daugiau negu vien Meilės apraiška, kyla kaip vienas jos padarinių. Susimovęs smulkiuose išmėginimuose, pripažink, kad svyruoja tavo meilė Meilei. (Vaga, 981)
„Apsimarinusios sielos gardieji vaisiai“
Štai apsimarinusios sielos gardieji vaisiai: kitų trūkumų supratimas ir atlaidumas jiems, nenuolaidumas savo silpnybėms. (Kelias, 198)
„Atgaila – tai rūpinimasis kenčiančiais“
Štai tavo kaip krikščionio kelio receptas: malda, atgaila, darbas be poilsio ir pareigų vykdymas su meile. (Kalvė, 65)
„Dievas nuolat esti greta“
Reikia būti įsitikinusiems, kad Dievas nuolat esti greta. – Gyvename, tarsi Viešpats būtų toli, ten, kur spindi žvaigždės, ir niekaip neįsisąmoniname, kad Jis visuomet yra ir šalia mūsų.