Opus Dei

Teneskaito niekas tavo veide nei liūdesio nei skausmo, kai aplink pasaulyje skleidi savo pasiaukojimo aromatą; Dievo vaikai visada turi būti ramybės ir džiaugsmo sėjėjai. (Vaga, 59)

Užslinko juodi nenoro, nusivylimo debesys. Prapliupo liūdesio liūtys, užklupusios tave aiškiu jausmu, jog tu supančiotas. Galiausiai tavęs tyko nuosmukiai, kylantys dėl daugiau ar mažiau objektyvių priežasčių: šitiek metų kovos…, ir vis tiek tebesi atsilikęs, toli.

Man nebūtini stebuklai: užtenka tų, kurie minimi Šventajame Rašte. Užtat man reikia, kad atliktum savo pareigą, kad atsilieptum malonei. (Kelias, 362)

Dažnai bendrauk su Šventąja Dvasia – Didžiąja Nepažįstamąja, kuri turi padaryti tave šventą. Neužmiršk, kad esi Dievo šventovė. Parakletas yra tavo sielos gelmėje: atidžiai Jo klausykis ir būk klusnus Jo įkvėpimams. (Kelias, 57)

Kenti! Paklausyk: Jo Širdis ne mažesnė už mūsų. Kenti? Vadinasi, taip reikia. (Kelias, 230)

Tu nesi vienas. – Nei tu, nei aš negalime jaustis vieni. Tuo labiau, jei einame pas Jėzų per Mariją, kuri kaip Motina niekada mūsų neapleis. (Vaga, 249)

Kokia miela Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei scena! Marija – kiek kartų tai apmąstėme! – susikaupusi maldoje…, į pokalbį su Dievu ji sudeda visus penkis jutimus ir visas savo galias. Maldoje ji sužino Dievo valią ir per maldą paverčia ją savo gyvenimo išgyvenimu; nepamiršk Mergelės pavyzdžio! (Vaga, 481)

Tos dienos, kaip sakei, buvo kaip niekada laimingos. Ir aš nesvyruodamas tau pareiškiau, kad gyvenai truputį labiau atsidavęs negu paprastai. (Vaga, 7)

Jeigu kada parpulsi, vaike, tuoj pat eik Išpažinties ir dvasinio vadovavimo: parodyk savo žaizdą, kad ją atidžiai gydytų ir pašalintų bet kokią infekcijos galimybę, net jeigu tau skaudėtų lyg per tikrą operaciją. (Kalvė, 192)

Meldies, apsimarini, dirbi tūkstantį apaštališkų darbų..., tačiau nesimokai. Tada neduosi naudos, kol nepasikeisi.