Opus Dei

Nesisielok, kad kiti mato tavo klaidas. Skaudinti tau širdį turėtų Dievo įžeidimas ir blogas tavo pavyzdys. Be to, tegu žino, koks esi, ir tegu tave niekina. Lai tavęs neliūdina, jei esi niekas, nes tuomet Jėzus turi tave visko pripildyti. (Kelias, 596)

Mūsų Viešpats Jėzus taip mylėjo žmones, kad įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį ir gyveno kasdien susidurdamas su vargšais ir turtuoliais, su teisiaisiais ir nusidėjėliais, su jaunais ir senais, su pagonimis ir žydais. Jis nuolat su visais kalbėjosi: su tais, kurie Jį mylėjo, ir su tais, kurie tik ir ieškojo, kaip iškreipti Jo žodžius ir Jį pasmerkti. – Stenkis ir tu elgtis taip, kaip darė Viešpats. (Kalvė, 558)

Kol būsi įsitikinęs, kad kiti privalo gyventi nuolat rodydami tau dėmesį, kol nesiryši tarnauti – pasislėpti ir išnykti, – tol tavo bendravimas su broliais, kolegomis, draugais bus nuolatinio apmaudo, blogos nuotaikos…, puikybės šaltinis. (Vaga, 712)

Niekad nesutiksiu su nuomone – nors ją gerbiu – tų, kurie maldą atskiria nuo aktyvaus gyvenimo, tarsi tai būtų nesuderinama. Mes, Dievo vaikai, turime būti kontempliatyvūs: žmonės, kurie minios triukšme moka rasti tylą sielos, esančios nuolatiniame pokalbyje su Viešpačiu: ir žvelgti į Jį taip, kaip žvelgiama į Tėvą, kaip žvelgiama į Draugą, kurį beprotiškai mylime. (Kalvė, 738)

Kaip mėgsta patogumus – ir kartais, kaip vengia atsakomybės – tie vadovai, kurie bėga nuo pataisymo sielvarto teisindamiesi, jog vengia kitų kančios. Galbūt taip jie išvengia prieštaravimų šiame gyvenime, bet stato į pavojų amžinąją laimę – savo ir kitų – dėl savo apsileidimų, kurie yra tikros nuodėmės. (Kalvė, 577)

Broliško pataisymo praktika, – tokia, kuri turi evangelinį pagrindą, – yra antgamtinės meilės ir pasitikėjimo įrodymas. Dėkok už tokį pataisymą, kai jo susilauki, ir nesiliauk taisęs tų, su kuriais kartu gyveni. (Kalvė, 566)

Tu pereini kritinį tarpsnį: tam tikra neaiški baimė, sunkumai pritaikant gyvenimo planą, varginantis darbas, nes nebepakanka dvidešimt keturių valandų per parą visiems įsipareigojimams atlikti… Ar bandei laikytis apaštalo patarimo: „Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“? Kitaip tariant, Dievo akivaizdoje, su Juo, per Jį ir tik Jam. (Vaga, 512)

Su kokiu atkaklumu Apaštalas šventasis Jonas skelbė „mandatum novum“! – naują įsakymą, „kad jūs vienas kitą mylėtumėte“! – Atsiklaupčiau ant kelių, – nevaidindamas jokios komedijos, nes mano širdis apie tai šaukia, – prašydamas jus dėl Dievo meilės, kad vienas kitą mylėtumėte, vienas kitam padėtumėte, paduotumėte ranką, mokėtumėte atleisti. – Todėl atmeskite išdidumą, būkite atjaučiantys ir gailestingi; padėkite vieni kitiems malda ir nuoširdžia draugyste. (Kalvė, 454)

Nesvarbu, kiek tu mylėsi, vis tiek tavo meilės bus per mažai. Žmogaus širdis turi labai didelį „plėtimosi koeficientą“. Mylinti širdis pranoksta pati save ir todėl gali įveikti visas kliūtis. Jeigu tu myli Viešpatį, tada nebus tokio kūrinio, kuris nerastų vietos tavo širdy.

Tau reikia vidinio gyvenimo ir doktrininio ugdymo. Reikalauk to iš savęs! – Tu – krikščionis vyras, krikščionė moteris – turi būti žemės druska ir pasaulio šviesa, nes privalai su šventu begėdiškumu rodyti pavyzdį.