Mano vaikai, jūs esate šio pasaulio vyrai ir moterys: būkite tikri, kad noras bet kokiu būdu pabėgti nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai.

Priešingai, jūs – naujoje šviesoje – privalote dabar suvokti, kad Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedrose, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, prie šeimos židinio ir gausybėje kitų darbo sričių. Kažkas švento, dieviško slypi paprastose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atskleisti.

Studentams ir darbininkams, kurie bendravo su manimi trisdešimtaisiais metais, aš sakydavau, kad jie išmoktų “sumaterialinti” dvasinį gyvenimą. Taip aš juos norėjau atitolinti nuo pagundos (tokios dažnos ir tada, ir šiandien) – gyventi dvigubą gyvenimą: iš vienos pusės vidinį, artumoje su Dievu gyvenimą; iš kitos pusės, visiškai kitokį, atskirtą: šeimyninį, profesinį, visuomeninį, kasdienos mažmožių gyvenimą.

Ne, mano vaikai, ne. Dvigubo gyvenimo negali būti. Mes negalime būti panašūs į šizofreniškus, jeigu norime būti krikščionys. Gyvenimas tėra tik vienas, iš kūno ir dvasios, ir šis gyvenimas privalo būti šventas kūnu ir siela, pilnas Dievo. Juk neregimąjį Dievą mes pasitinkame pačiuose matomiausiuose bei materialiausiuose dalykuose.

Mano vaikai, kito kelio nėra: arba mes gebame surasti Viešpatį savo kasdienybėje, arba Jo niekada nesurasime. Todėl ir sakau, kad dabar, mūsų dienomis, materijai ir pačioms paprasčiausioms žmogiškojo gyvenimo situacijoms reikia sugrąžinti jų kilnią pirmykštę prasmę, įgalinti jas tarnauti Dievo Karalystei, sudvasinti, kad visa tai taptų nuolatiniu būdu bei proga susitikti su Jėzumi Kristumi. (Pokalbiai, 114)