Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį, kad parodytų žmonijai visų dorybių pavyzdį. Jis mus ragina: mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.
Vėliau, apaštalams aiškindamas, pagal kokį požymį juos atpažins kaip krikščionis, Jis nesako: nes esate nuolankūs. Jis, neprilygstamas tyrumas, nekaltasis Avinėlis, – tobulo, be dėmės Jo šventumo niekas negalėtų sutepti – taip pat nepabrėžia: jie žinos, kad jūs – mano mokiniai, nes esate skaistūs ir dori.
Šiame pasaulyje Jis buvo visiškai neprisirišęs prie žemiškųjų gėrybių. Būdamas visatos Kūrėjas ir Viešpats, Jis net neturėjo kur galvos priglausti. Bet Jis nesako: jie žinos, kad jūs – maniškiai, nes nesate prisirišę prie turtų. Prieš skelbdamas Evangeliją, Jis praleidžia dykumoje keturias- dešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, laikydamasis griežčiausio pasninko. Taip pat nesako saviškiams: jie supras, jog tarnaujate Dievui, nes nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.
Apie tai, kas skiria apaštalus ir tikruosius visų laikų krikščionis nuo kitų žmonių, mes jau girdėjome: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. (Dievo bičiuliai, 224)