Naujieji atradimai (V) „Pas Jėzų per Mariją“

Šv. Chosemarija melsdavosi Mergelei Marijai nuo mažens. Sakydavo: „Jėzau, padaryk man vietos! Pažiūrėkime, ar abu tilpsime ant Tavo Motinos rankų“.

Opus Dei - Naujieji atradimai (V) „Pas Jėzų per Mariją“

Prie Kryžiaus su Viešpačiu stovėjo Jo Motina, šventoji Marija, kai kurios kitos moterys ir Jonas – jauniausiasis mokinys. Tik šie keli žmonės buvo šalia Jo tomis dramatiškomis valandomis. Šie žmonės... ir minia smalsuolių bei prisitaikėlių, saujelė kareivių, kurie nuvedė į Kalvariją, kaltintojai, kurie ir toliau iš Jo šaipėsi greičiausiai mėgaudamiesi savo „pergale“. O kiti mokiniai? Jie pabėgo.

Tas pats Jonas mums pasakoja, kad „pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19,25) Ir evangelistas pabaigia: „nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“ (Jn 19,27)

Priimti Mariją savo gyvenime: tai asmeninis kelias, kurį kiekvienas nueina savaip... ir savo laiku

Per jaunąjį apaštalą Kristaus Motina „atiduodama žmonėms – visiems ir kiekvienam – kaip motina“ [1]. Nuo to momento Marija tapo krikščionių Motina. Pirmieji mokiniai tai suprato iš karto. Aplink Ją apaštalai susibūrė po Jėzaus Dangun Žengimo patyrę Viešpaties nebuvimą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.“ (Apd 1,14)

Mes taip pat esame pašaukti asmeniškai patirti Marijos motinystę ir atsakyti kaip Jonas, kuris „pasiima pas save Kristaus Motiną ir įsileidžia ją į visą savo vidinį gyvenimą, t. y., savo žmogiškąjį ir krikščioniškąjį „aš““ [2]. Tai asmeninis kelias, kurį kiekvienas nueina savaip... ir savo laiku.

„Taip pat esu savo Motinos Marijos vaikas“

Šv. Josemaría nuo mažens buvo pamaldus Marijai. 1970 m. gegužę, melsdamasis devyndienio maldą prie Gvadalupės Mergelės paveikslo, jis sakė: „Patariu visiems dabar mintimis grįžti į vaikystę. Prisiminkite ir pagalvokite (jei reikia stengtis – pasistenkite) apie pirmąjį kartą, kai melsdamiesi sąmoningai ir valingai kreipėtės į Mariją“ [3]. Žinome, kad vaikystėje jo motina paaukojo jį Toresiudad Mergelei dėkodama už pagijimą nuo mirtinos ligos. Iš savo tėvų šv. Josemaría išmoko melstis šventajai Marijai. Bėgant metams jis prisimindavo: „Dar ir dabar kiekvieną rytą ir vakarą kalbu pasiaukojimo maldą, kurios mane išmokė tėvai: O Dievo Motina, mano Motina, aš visiškai pasiaukoju Tau. Ir kaip sūnaus meilės įrodymą šiandien pašvenčiu Tau savo akis, ausis, liežuvį, širdį...“ [4].

Gyvendamas Saragosoje, šv. Josemaría kasdien lankydavo Pilar Mergelę Mariją. Prie Jos eidavo vedamas įtarimų, nuojautos, kad Viešpats jam turi ypatingą pavedimą. Vis dar yra išlikęs mažas, labai prastas šios Marijos gipsinis atvaizdas, ant kurio pagrindo vinimi išraižyti žodžiai: Domina, ut sit! Ir data – 1924-05-24. „Tas paveikslėlis, — pasakojo jis po kiek metų, — buvo mano daugybės metų maldos, to, apie ką jums tiek kartų pasakojau, išraiška“ [5].

Jau Madride jis turėjo Marijos atvaizdą, kurį vadino „Bučinių Mergele“, nes visada grįždamas ir išeidamas iš namų jį sveikindavo bučiniu. „Ne tik tas, bet ir visi Marijos atvaizdai jam suvirpindavo širdį. Ypač tie, kuriuos jis rasdavo numestus gatvėse arba išpurvintus, arba tie, kuriuos pastebėdavo vaikščiodamas Madrido gatvėmis, kaip, pavyzdžiui, ant keramikinių plytelių nutapytas atvaizdas, kurį matydavo kasdien, išeidamas iš Santa Isabel“ [6].

„Vakar atradau dar vieną Jūrą: Jei esu savo Dievo Tėvo sūnus, tai taip pat esu ir savo Motinos Marijos sūnus“ (šv. Josemaría)

Be to, kontempliuodamas Evangeliją, jis išmoko bendrauti su Marija ir kreiptis į Ją, kaip tai daydavo pirmieji apaštalai. Savo knygoje Šventasis Rožinis, kuri yra tos meilingos Kristaus gyvenimo kontempliacijos vaisius, komentuodamas antrąjį garbės slėpinį jis rašo: „Petras ir kiti grįžta į Jeruzalę— cum gaudio magno — didelio džiaugsmo kupini (Lk 24,52). (…) Bet tu ir aš jaučiamės kaip našlaičiai: mums liūdna, ir mes einame pasiguosti Marijai“ [7].

Nepaisant visko, Marijos motinystė turėjo būti dar vienas „atradimas“, kurį jis padarė būdamas jaunas kunigas. Tai aprašyta Asmeniniuose užrašuose 1932 m. rugsėjį: „Vakar atradau dar vieną Jūrą. Jei esu savo Dievo Tėvo sūnus, tai taip pat esu ir savo Motinos Marijos sūnus“. Tai nebuvo kažkas naujo – tai buvo pažįstama, apmąstyta, praktikuota tiesa. Ir vis dėlto ji staiga įgijo naują reikšmę. Dar kartą prisimindamas savo dvasinį kelią jis prideda: „Paaiškinsiu: per Mariją ėjau pas Jėzų ir visada Ją laikiau savo Motina, nors ir buvau blogas vaikas (nuo šiol būsiu geras)“ [8]. Marija jį jau buvo nuvedusi pas Jėzų: Ji buvo pagrindinė užtarėja jam atkakliai prašant pamatyti, ko iš jo nori Viešpats. Taigi kuo tai buvo nauja? Jis tai paaiškina tęsdamas: „Tačiau vakar šį tapimą Motinos sūnumi pamačiau ryškesnėje šviesoje, pajaučiau kitokį skonį. Dėl to šventosios Komunijos metu Mišiose pasakiau savo Mergelei ir Motinai: apvilk mane nauju rūbu. Mano prašymas buvo teisingas, kadangi švenčiau Jos šventę“ [9].

Mintis apie naują rūbą aiškiai atkartoja Pauliaus žodžius: „privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ (Ef 4,22-24) Taigi šis naujas Marijos motinystės atradimas turi asmeninio atsivertimo skonį. Tai yra kai kas, ką šv. Josemaría pamatė aiškiau ir pajautė kitaip, kai kas, kas sužydėjo paprastu, bet giliu pasiryžimu: „Nuo dabar būsiu geras.“

Pasitaiko kas nekalba „Tėve mūsų“, tačiau visgi kalba „Sveika, Marija“. Ir šitaip per Mariją jie „grįžta“ pas Jėzų

Tie, kas giliai išstudijavo šv. Josemaríos tekstus, pabrėžia vieną eilutę, kurioje aprašytas šis atradimas. Praėjus aštuonioms dienoms nuo įrašo apie naują jam atsivėrusią Jūrą, jis pasižymi mintį, kuri bus perkelta į knygą Kelias: „Pas Jėzų visuomet einam ir visuomet pas Jį grįžtam per Mariją“ [10]. Šitai jau kurį laiką brendo jo sieloje, tačiau staiga jis tai suprato kitame gylyje. Tai sutvirtino Švenčiausiosios Mergelės Marijos svarbą jo santykio su Dievu gyvenime. Praėjus keturioms dienoms nuo to įrašo jis pasižymėjo: „Daugybei jaunuolių sušukčiau į ausį: Būki Marijos ir būsi mūsų!“ [11] Po kiek metų paklaustas, ką norėjo tuo pasakyti, jis atsakė: „Noriu pasakyti tai, ką tu puikiai supranti. [...] Viena vertus, be pamaldumo Marijai negalima nieko padaryti: sielos tarsi neturi pagrindo dvasiniam gyvenimui. Antra vertus, kai egzistuoja sūniškas pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei, siela yra nusiteikusi tarnauti mūsų Viešpačiui, nesvarbu ar asmuo būtų nesusituokęs, ar susituokęs, ar našlys, o kunigas gali tarnauti kaip kunigas“ [12].

Galiausiai tai Marija, kuri veda pas Jėzų. O Jėzus mus veda pas Tėvą. Ji paprasčiausiai yra ta, kuri parengia kelią pas Dievą.

„Sugrįžti“ pas Jėzų per Mariją

Tų 1932 metų rugsėjo mėnesį šv. Josemaría ne kartą maldoje apmąstė Mergelės Marijos vaidmenį mūsų kelyje pas Jėzų. Šiuo atveju pabrėžiamas ne Kristaus atradimas ar Jo valios mums suvokimas, bet grįžimas pas Jį po to, kai buvome Jį palikę. Su šv. Josemaria bendravusiems žmonėms tokia mintis buvo nauja. Palaimintasis Álvaro del Portillo, pavyzdžiui, prisimena pats nusistebėjęs: „Tuomet aš Tėvą paklausiau: Tėve, kodėl taip parašėte? Kad per Mariją einama, aš suprantu, bet kad grįžtama... Ir jis man pasakė: „Mano vaike, jei ką nors ištinka nelaimė per nuodėmę atsiskirti nuo Dievo arba jei kas nors yra beatsiskiriąs, nes jį užvaldo tingumas ir abejingumas, tuomet jis eina pas Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir vėl atranda jėgų: jėgų prieiti išpažinties, jei to reikia, eiti broliško pokalbio ir giliai bei labai nuoširdžiai atverti sąžinę – be slaptų sielos kampelių, be pusiau nutylėtų paslapčių su velniu. Taip per Mariją nueinama pas Jėzų“ [13].

Nupuolus pasikelti sunku, o dar sunkiau tai padaryti tampa bėgant metams. Fizine prasme tai akivaizdu: užtenka pamatyti, kaip nerangiai keliasi pagyvenęs žmogus, kai nugriūna gatvėje. Tačiau šis teiginys galioja ir dvasine prasme. Kuo vyresni esame, tuo mums darosi sunkiau ir sunkiau prašyti atleidimo. Mus žemina nuolatinis įpuolimas į tas pačias nuodėmes, mums gėda jas daryti – „pasiekus tokį lygį!“ Mums tampa nepakenčiama ir toliau pripažinti savo silpnumą, o kartais pasiduodame nevilčiai, kuri iš mūsų pavagia džiaugsmą.

Galiausiai tai Marija, kuri veda pas Jėzų. O Jėzus mus veda pas Tėvą. Ji paprasčiausiai yra ta, kuri parengia kelią pas Dievą

Neviltis yra subtilus priešas, kuris mus priverčia užsidaryti savyje. Mes galvojame, kad nuvylėme Dievą kaip tas, kuris nusiperka elektroninį aparatą ir staiga suvokia, kad šis nėra jau toks geras, kaip apie jį kalbama... Visgi matydamas mus tokios būklės Dievas nori priminti, kad mus puikiai pažįsta! Kiekvienam iš mūsų Jis galėtų pasakyti kaip Jeremijui: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau.“ (Jer 1,5) Dėl tos priežasties Jo Meilė mums teikia tvirtą saugumą: žinodamas, kokie esame, Dievas mus taip pamilo, kad atidavė už mus savo gyvybę... ir Jis nesuklydo. Net kai ši paguodžianti tiesa mums atrodo tolima, prisiminti Motiną mums gali būti tarsi trumpesnis kelias, palengvinantis sugrįžimą atgal [14]. Ji mus ypatingu būdu priartina prie ištiestomis rankomis laukiančio Dievo Gailestingumo. Paskutinėje savo bendrojoje audiencijoje Benediktas XVI mums kalbėjo: „Norėčiau pakviesti jus visus atnaujinti tvirtą pasitikėjimą Viešpačiu, pasitikėti kaip vaikams Dievo rankose, būti tikriems, kad šios rankos mus visada palaiko ir leidžia eiti kasdien, net kai sunku. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi mylimas Dievo, už mus atidavusio Sūnų ir parodžiusio mums savo beribę meilę. Norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų jaustų buvimo krikščionimi džiaugsmą“ [15]. Būtent tam, kad tai pajustume, Dievas panoro mums parodyti savo tėvišką... ir motinišką meilę.

„Motiniška“ Dievo meilė skirtingomis progomis atsispindi visame Šv. Rašte. Galbūt geriausiai žinomi Izaijo knygos žodžiai: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49,15); arba dar akivaizdesnis pasakymas: „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus.“ (Iz 66, 13) Visgi Dievas panoro eiti dar toliau ir atiduoti mums savo paties Motiną, tą moterį, kurioje įsikūnijo Jo mylimas Sūnus. Visų laikų krikščionys Mariją atrado kaip ypatingą ir itin prieinamą kelią į begalinę atleidžiančiojo Dievo Meilę.

Kartais galime susidurti su žmonėmis, kuriems vis dar atrodo pernelyg abstraktu kreiptis į Dievą arba kurie nedrįsta žvelgti tiesiai į Kristų. Jie kiek panašūs į tuos vaikus, kurie padarę ką nors bloga arba sudaužę vertingą daiktą veikiau bėga pas motiną, o ne pas tėvą... Labai panašiai „daugybė nusidėjėlių negali melstis „Tėve mūsų“, tačiau visgi kalba „Sveika, Marija““ [16]. Ir šitaip per Mariją jie „grįžta“ pas Jėzų.

Marijai su vaikišku švelnumu

Svarbaus Marijos vaidmens atradimas šv. Josemaríos gyvenime vyko kartu su dvasinės vaikystės išgyvenimu. Vienoje Kelio eilutėje, kuri gimė sudėtingomis aplinkybėmis, jis parašė: „Motina! Stipriai, labai stipriai šaukis Jos. Ji tave girdi, galbūt mato tave atsidūrusį pavojuje, ir tavoji Motina Šventoji Marija sykiu su savo Sūnaus malone tau siūlo ir savo prieglobsčio paguodą, savo motiniškų glamonių švelnumą. Ir pasijusi sutvirtėjęs naujai kovai“ [17]. Aplinkiniai tikriausiai nežinojo, kaip atvirai šiomis eilutėmis jis jiems perdavė savo paties patirtį. Maždaug tais metais šv. Josemaría taip pat mokėsi artintis prie Dievo kaip mažas vaikas.

Šio meldimosi būdo vaisius yra jo knyga Šventasis Rožinis ir taip pat kai kurie Kelio skyriai. Mūsų apžvelgti atradimai taip pat susiję su tuo pasitikėjimo kupinu bendravimu su Dievu ir Marija. Išties šv. Josemaría ėjo šiuo keliu visą savo gyvenimą. Prieš paskutines Kalėdas Žemėje jis atsivėrė grupelei savo vaikų: „Įprastai atsiduodu Dievu, stengiuosi tapti mažas ir pasilikti Mergelės Marijos rankose. Sakau Viešpačiui: „Jėzau, padaryk man vietos! Pažiūrėkime, ar abu tilpsime ant tavo Motinos rankų. Ir viskas. Tačiau jūs eikite savo keliu: maniškis neprivalo tapti jūsiškiu. [...] Tegyvuoja laisvė!“ [18]

Nors tai nėra vienintelis būdas, tapimas vaiku įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis padeda įgyti nuolankumo arba viltingo atsidavimo nuostatą. Taip pat tai yra būdas paprastai ir natūraliai artintis prie Dievo. Be to, kadangi šis kelias pasižymi savo trapumo ir priklausomybės pripažinimu, jis leidžia lengviau atverti savo širdies, tai yra, savo intymumo, duris Dievui.

Vaikai yra pažeidžiami ir būtent dėl to jie yra tokie jautrūs meilei: jie giliai supranta suaugusiųjų gestus ir elgesį. Dėl to turime leistis paliečiami Dievo ir atidaryti Jam savo sielos vartus. Popiežius tai taip pat rekomendavo jaunuoliams: „Jis klausia mūsų, ar norime gyventi pilnatvėje. O aš Jo vardu klausiu jūsų: Jūs, ar Jūs norite gyventi pilnatvėje? Nuo dabar leisk, kad Jis suvirpintų tavo širdį“ [19]. Turėti širdį nereiškia pasiduoti emocijoms arba jautrumui – šitai tebūtų prasta autentiško švelnumo karikatūra. Priešingai, atrasti savo širdį, leistis sujaudinamam – tai gali būti kelias į Dievą. „Mano vargšė širdis trokšta švelnumo – 1932 m. pasižymėjo šv. Josemaría – Si oculus tuus scandalizat te… Ne, nereikia jos nusviesti toli – be širdies gyventi neįmanoma [...] Ir šis žmogui duotas švelnumas lieka pasotintas, išlietas, kai žmogus Tavęs ieško per Tavo dieviškos Širdies švelnumą, atvedusį Tave į mirtį!” [20]. Pas Mariją – o per Ją pas Jėzų – galima eiti švelnumo keliu. Tai yra būdas, kuriuo vaikai išmoksta pažinti savo motinas ir pasitikėti jomis visą gyvenimą. Eidami šiuo ir kitais Dievo siūlomais keliais, neriame gilyn į begalinę Jūrą: tą, kuri parodo, jog Danguje turime Motiną – nuostabią, šventą Mariją.

Lucas Buch

Nuotrauka: Tomas (cc)


[1] Šv. Jonas Paulius II, Redemptoris Mater, 1987 m. kovo 25 d., nr. 23.

[2] Ten pat, nr. 45.

[3] Šv. Josemaría, Garsiai išsakytos maldos senojoje Gvadalupės Dievo Motinos bazilikoje (Meksika) užrašai, 1970 m. gegužės 20 d., knygoje P. Casciaro, Svajokite ir jūsų svajonės pranoks realybes, 11-as leidimas, Rialp: Madrid, 1999, p. 223.

[4] Šv. Josemaría, Dievo bičiuliai, nr. 296.

[5] Šeimos susirinkimo užrašai, 1974 m. liepos 26 d. (Kronikos 1975, p. 223, AGP, biblioteka, P01). Paveikslas laikomas centrinėje Opus Dei būstinėje, Romoje, atsiminimų apie jo gyvenimą galerijoje.

[6] A. Vázquez de Prada, Opus Dei steigėjas, 1 tomas, p. 410-411. Santa Isabel - Madrido vienuolynas, kurio kapelionas, o vėliau rektorius buvo šv. Josemaría (Vert. pastaba).

[7] Šv. Josemaría, Šventasis Rožinis, 2-as garbės slėpinys.

[8] Šv. Josemaría, Asmeniniai užrašai, nr. 820, 5-IX-1932, knygoje Šventasis Rožinis. Kritinis-istorinis leidimas, 2-ojo garbės slėpinio įžanga, p. 234.

[9] Ten pat.

[10] Šv. Josemaría, Kelias, nr. 495.

[11] Šv. Josemaría, VI žurnalo tekstas, nr. 825, 1932 m. rugsėjo 17, knygoje Kelias. Kritinis-istorinis leidimas, nr. 494 komentaras.

[12] Šv. Josemaría, Susirinkimo užrašai, Madridas, 1972 m. spalio 23 d., knygoje Kelias. Kritinis-istorinis leidimas, nr. 494 komentaras.

[13] Pokalbio su Alvaru del Portillo užrašai, Madridas 1977 m. rugsėjo 4 d., cituojama knygoje Kelias. Kritinis-istorinis leidimas, nr. 495 komentaras. Šv. Josemaría vadino Pasitikėjimo, arba „brolišku pokalbiu“, dvasinio palydėjimo pokalbius, nurodydamas, kad šie turi pasižymėti pasitikėjimu ir diskretiškumu.

[14] „Mergelė Marija, Dievo ir mūsų Motina (…) yra trumpiausias kelias pas Dievą.“ (J. Echevarría, „Meilė Švenčiausiajai Mergelei Marijai mons. Josemaría Escrivá de Balaguer mokymuose“ (El amor a María Santísima en las enseñanzas de Mons. Josemaría Escrivá de Balaguer), Palabra, p. 156-157, (1978), pp. 341-345.

[15] Benediktas XVI, Bendroji audiencija, 2013 m. vasario 27 d.

[16] J. Danielou, Advento paslaptis, Cristiandad: Madridas, 2006, p. 120.

[17] Kelias, nr. 516.

[18] Šv. Josemaría, Pamokslų užrašai, 1974 m. gruodžio 20 d., knygoje E. Burkhart, J. Lopez, Kasdienis gyvenimas ir šventumas šv. Josemaríos mokyme, 2 tomas, p. 68.

[19] Pranciškus, Kalba, 2016 m. liepos 28 d.

[20] Šv. Josemaría, Asmeniniai užrašai, nr. 1658, 1932 m. spalio 9 d., knygoje Kelias. Kritinis-istorinis leidimas nr. 118 komentaras. Plg. Mk 9,47.