Nesuprantu, kaip galima gyventi krikščioniškai ir nejausti poreikio palaikyti nuolatinę draugystę su Jėzumi per Žodį ir per Duoną, per maldą ir per Eucharistiją. Bet lengva suprasti, kodėl per amžius ištisos tikinčiųjų krikščionių kartos reiškė meilę Eucharistijai tiek viešai išpažindamos tikėjimą, tiek ir tyliai melsdamos bažnyčios ramumoje arba savo širdyje. 

Visų pirma turime mylėti Mišias ir padaryti jas centriniu savo dienos įvykiu. Jeigu tinkamai dalyvausime Mišiose, aišku, jog likusią dienos dalį noriai mąstysime apie mūsų Viešpatį, visą laiką stengsimės išlikti Jo akivaizdoje, pasirengę dirbti taip, kaip Jis dirbo, ir mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Tad išmokime dėkoti mūsų Viešpačiui už Jo gerumą, už tai, kad Jis yra ne vien aukos metu ant altoriaus, bet pasilieka tabernakulyje laikomoje Ostijoje. (Kristus eina pro šalį, 154)