I. Nors visi Kristaus gyvenimo veiksmai yra atperkantieji, žmonių giminės išganymas viršūnę pasiekia Kryžiuje, link kurio Kristus eina visą savo žemiškąjį gyvenimą: Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!1, sakys jis mokiniams kelyje į Jeruzalę. Atskleidžia jiems nenumaldomą troškimą atiduoti gyvybę už mus ir duoda savo meilės Tėvo Valiai pavyzdį numirdamas ant Kryžiaus. Ir kaip tik Kryžiuje siela pasiekia tapatinimosi su Kristumi pilnatvę. Tai giliausia prasmė, kurią turi apsimarinimo ir atgailos aktai.
Norint būti Viešpaties mokiniu, reikia laikytis Jo patarimo: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi2. Neįmanoma sekti Viešpačiu be Kryžiaus. Jėzaus žodžiai galioja visiems laikams, nes buvo skirti visiems žmonėms, taigi kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi,– sako jis kiekvienam mūsų, – negali būti mano mokinys3. Būtina sąlyga, norint sekti Mokytoju, yra imti kryžių – priimti skausmą ir sunkumus, kuriuos Dievas leidžia mūsų apvalymo labui, vykdyti savo pareigas, nors tai ir būtų sunku, savanoriškai prisiimti krikščionišką apsimarinimą.
„Kas būtų Evangelija, krikščionybė be Kryžiaus, be skausmo, be skausmo aukos? – klausė Paulius VI, – Būtų Evangelija, Krikščionybė be Atpirkimo, be Išganymo, kurio– turime tai čia pripažinti su negailestingu nuoširdumu – mums reikia absoliučiai. Viešpats mus išgelbėjo Kryžiumi; savo mirtimi grąžino mums viltį, teisę į Gyvenimą...“4. Būtų iškreipta krikščionybė, kuri netarnautų pasiekti Dangui, nes „pasaulis tegali išsigelbėti tik per Kristaus Kryžių“5.
Savanoriškas apsimarinimas ir pasyvūs apsimarinimai, kai yra siejami su Viešpačiu, įgyja gilesnę prasmę. Tai nėra kas nors skirta pirmiausia savęs tobulinimui arba būdas kantriai kęsti šio gyvenimo sunkumus, bet dalyvavimas Atpirkimo slėpinyje.
Apsimarinimas kai kam gali atrodyti beprotystė ar kvailystė, kitų epochų liekana, nekaip deranti su mūsų laikų pažanga ir kultūros lygiu. Taip pat gali būti prieštaravimo ženklas ar papiktinimo priežastis tiems, kurie gyvena pamiršę Dievą. Bet tai neturi stebinti: dar šventasis Paulius rašė, kad Kryžius žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė.6 Ir tiek, kiek krikščionys praranda antgamtinį savo gyvenimo jausmą, jie nenori suprasti, kad Kristų galime sekti tik per aukos gyvenimą, arti Kryžiaus. „Jei neapsimarinsi, niekada netapsi maldos siela“7. O šventoji Teresė Avilietė pažymi: „Nesąmonė yra manyti, kad (Viešpats) priima į savo draugystę išlepintus ir nesistengiančius jos siekti žmones“8.
Tie patys Apaštalai, kurie sekė Kristų, kai Jį sveikino minios, nors stipriai Jį mylėjo ir buvo net pasiryžę atiduoti už Jį gyvybę, nesekė paskui Jį iki Golgotos, nes dar buvo silpni – negavę Šventosios Dvasios. Labai skirtinga yra eiti paskui Kristų, kai šis sekimas daug nereikalauja, ir visiškai susitapatinti su Juo per mažus ir didelius apsimarinimus.
Krikščionis, einantis per gyvenimą sistemingai vengdamas aukos, maištaujantis prieš skausmą, taip pat nutolsta nuo šventumo ir laimės, kuri yra labai arti Kryžiaus, labai arti Kristaus Atpirkėjo.
II. Viešpats kiekvieno krikščionio prašo, kad sektų Jį iš arti, o tam reikia lydėti Jį iki Golgotos. Niekad neturėtume pamiršti šių žodžių: Kas neima savo kryžiaus ir neseka manimi, nevertas manęs9. Gerokai prieš kančią ant Kryžiaus Jėzus jau kalbėjo savo sekėjams, jog turi jį nešti.
Apsimarinime yra paradoksas, slėpinys, kuris suprantamas tik su meile: už tariamos mirties yra Gyvenimas; o kas egoistiškai stengiasi išsaugoti gyvybę sau, ją praranda: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras10. Norint duoti vaisių, mylėti Dievą, veiksmingai padėti kitiems, reikalinga auka. Nėra pjūties be sėjos: Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių11. Norint būti antgamtiškai veiksmingiems, reikia numirti sau per nuolatinį apsimarinimą, visiškai pamirštant savo patogumą ir egoizmą. „Ar nenori būti kviečių grūdu, per apsimarinimą apmirti ir subrandinti pilnas grūdų varpas? Telaimina Jėzus tavo kviečių lauką!“12.
Turime atsikratyti aukos, savanoriško apsimarinimo baimės, nes Kryžiaus mums nori Tėvas, kuris mus myli ir gerai žino, kas mums tinka. Jis mums visada nori to, kas geriausia: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, – sako mums, – aš jus atgaivinsiu! Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva13. Drauge su Kristumi nelaimės ir kančios neslegia, nėra sunkios, priešingai, nuteikia sielą maldai, kad gyvenimo įvykiuose matytų Dievą.
Su apsimarinimu pakylame prie Viešpaties; be jo liekame palei žemę. Su savanoriška auka, su paaukotu bei kantriai ir meiliai nešamu skausmu tvirtai susivienijame su Viešpačiu. „Tarsi sakytų: visi, kurie vaikštote kamuojami, skaudinami ir apkrauti savo rūpesčių ir potroškių našta, nusikratykite jų, ateidami pas mane, ir aš jus atgaivinsiu, ir rasite savo sieloms atgaivą, kurią iš jūsų atima jūsų potroškiai“14.
III. Kad ryžtumėmės didžiadvasiškai gyventi apsimarinimą, svarbu gerai suprasti pagrindus, kurie jam teikia prasmę. Kai kam daugiau apsimarinti gali būti sunku, nes jie nėra supratę ar atradę šios prasmės. Priežastys, pastūmėjančios krikščionį į apsimarinimą, būna įvairios. Pirmoji ta, kurią apsvarstėme anksčiau: troškimas susitapatinti su Viešpačiu ir sekti Juo geisme atpirkti Kryžiumi, paaukojant Patį save kaip auką Tėvui. Taigi mūsų apsimarinimas turi tuos pačius tikslus kaip ir Kristaus Kančia bei šventosios Mišios, ir pasireiškia vis glaudesne vienybe su Tėvo Valia.
Bet apsimarinimas taip pat yra priemonė tobulėti dorybėmis. Kunigas dialoge prieš eucharistinę maldą pakelia rankas į dangų ir sako: Aukštyn širdis! O tikintieji atsiliepia: Keliame į Viešpatį. Mūsų širdis turi būti nuolat nukreipta į Dievą. Krikščionio širdis turi būti kupina meilės, su nuolat į Viešpatį sudėtomis viltimis. Tam reikia, kad ji nebūtų pagauta ir įkalinta žemės dalykų, kad vis labiau apsivalytų. O tai neįmanoma be atgailos, be nuolatinio apsimarinimo, kuris yra „būdas žengti į priekį“15. Be jo siela lieka pajungta tūkstančio dalykų, kuriuose linkę išsisklaidyti jutimai: prisirišimai, netyrumai, sumiesčionėjimas, nesaikingo patogumo troškimai... Apsimarinimas išvaduoja mus nuo daugelio saitų ir parengia mylėti.
Apsimarinimas – būtina priemonė apaštalavimui, plečiant Kristaus Karalystę:„Veikla be maldos nieko neverta: malda vertinama pagal pasiaukojimą“16. Labai apsiriktume, jei norėtume patraukti kitus prie Dievo neparemdami šios veiklos intensyvia malda ir jei maldos nesustiprintume mielai aukojamu apsimarinimu. Todėl gausybe įvairių būdų sakoma, kad vidinis gyvenimas, ypač pasireiškiąs malda ir apsimarinimu, yra bet kokio apaštalavimo siela17.
Galiausiai nepamirškime, kad apsimarinimas tarnauja ir kaip atsilyginimas už mūsų praeities klaidas, ar jos buvo mažos, ar didelės. Todėl gausiose maldose prašykime Viešpaties, kad padėtų atitaisyti praėjusį gyvenimą:„emendationem vitae, spatium verae paenitentiae... tribuat nobis omnipotens et misericors Dominus“: Tegu visagalis ir gailestingas Viešpats suteikia mums gyvenimo atitaisymą ir tikros atgailos laiką18. Taip per apsimarinimą net praeities klaidos tampa naujo gyvenimo šaltiniu. „Užkask atgaila savo apsileidimus, įžeidimus ir nuodėmes gilioje tavo nuolankumo išraustoje duobėje. Taip sodininkas užkasa supuvusius vaisius, sausas šakeles ir nukritusius lapus po medžiu, kuris juos užaugino. Ir tai, kas buvo nevaisinga ar net kenkė, veiksmingai prisidės prie naujo derliaus. Išmok iš nuopuolių semtis paskatų, iš mirties – gyvybės“19.
Prašykime Viešpaties, kad išmoktume pasinaudoti savo gyvenimu, pradedant nuo dabar, geriausiu koks tik įmanomas būdu: „Prisiminęs savo praeitį, savo gyvenimą be vargo ir be šlovės, pasvarstyk, kiek laiko praradai ir kaip jį atgauti atgaila ir didesniu atsidavimu“20. Ir kai bus sunku, ar ateis mums į galvą šios mintys, skatinančios didžiadvasiškam apsimarinimui: „Dingstis atgailai? Atsiteisimas, atsilyginimas, prašymas, dėkojimas – būdas žengti į priekį... – už save, už mane, už kitus, už šeimą, už savo šalį, už Bažnyčią... Ir tūkstantis kitų motyvų“21.
1 Plg. Lk 12, 50.
2 Mt 16, 24.
3 Lk 14, 27.
4 Šv. Paulius VI, Prakalba, 1967 m. kovo 24 d.
5 Šv. Leonas Didysis, Pamokslas 51.
6 1 Kor 1, 23.
7 Šv. Chosemarija, Kelias, 172.
8 Šv. Teresė Avilietė, Camino de perfección, 18, 2.
9 Mt 10, 38.
10 Mt 16, 24 ir toliau.
11 Jn 12, 24–25.
12 Šv. Chosemarija, Kelias, 199.
13 Mt 11, 28–30.
14 Šv. Kryžiaus Jonas, Subida al Monte Carmelo, I, 7, 4.
15 Šv. Chosemarija, Kelias, 232.
16 Šv. Chosemarija, Kelias, 81.
17 Plg. J. B. Chautard, El alma de todo apostolado, Ed. Palabra, 5-asis leid., Madridas, 1978.
18 Romos Mišiolas, Mišių intencijos formulė.
19 Šv. Chosemarija, Kelias, 211.
20 Šv. Chosemarija, Vaga, 996.
21 Šv. Chosemarija, Kelias, 232.