I. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas1. Jis atėjo į pasaulį, kad žmonės turėtų šviesą ir liautųsi grūmęsi tamsybėse2, o turėdami šviesą galėtų padaryti pasaulį vieta, kur visi dalykai tarnautų Dievo šlovei ir padėtų žmogui pasiekti savo galutinį tikslą. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė3. Tai aktualūs žodžiai gerai pasaulio daliai, kuri tebelieka visiškoje tamsoje, nes be Kristaus žmonės niekad nepasieks nei ramybės, nei laimės, nei išganymo. Be Kristaus egzistuoja tik tamsa ir nuodėmė. Kas atmeta Kristų, lieka be šviesos, ir jau nebežino, kur eina kelias. Lieka suklaidintas pačioje savo esybės gelmėje.
Amžių bėgyje daug žmoniųsavo gyvenimą (darbą,studijas, reikalus, tyrinėjimus, aistras) atskyrė nuo tikėjimo; ir kaip šio atskyrimo padarinys laikinos tikrenybės netenka savo vertės, jų tarsi nepasiekia Atpirkimo šviesa. Stokodami šios šviesos, daugelis ėmė laikyti pasaulį tikslu savaime, be jokio sąryšio su Dievu, ir taip iškreipė net elementariausias ir esmingiausias tiesas. Ypač šį atskyrimą reikia taisyti Vakarų šalyse, „kadangi yra daug kartų, kurios šiais laikais prarandamos Kristui ir Bažnyčiai, ir kadangi, nelaimei, iš šių vietų visam pasauliui paskleidžiamos naujos pagonybės piktžolės. Šią šiuolaikinę pagonybę apibūdina materialios gerovės siekis bet kokia kaina ir atitinkamai pamiršimas – geriau būtų sakyti baimė, tikras siaubas – viso to, kas gali kelti kančias. Su šia perspektyva tokie žodžiai kaip Dievas, nuodėmė, kryžius, apsimarinimas, amžinasis gyvenimas..., tampa nesuprantami daugybei žmonių, kurie nežino jų reikšmės ir turinio. Esate stebėję šią stulbinančią tikrovę, kai daugelis turbūt Dievą ėmė suskliausti kai kuriose savo asmeninio, šeimyninio ir profesinio gyvenimo detalėse; bet kadangi Dievas egzistuoja, myli, prašo, galiausiai pašalina Jį – kaip kokį įsibrovėlį – iš pilietinių įstatymų ir tautų gyvenimo. Su juokinga ir pretenzinga puikybe nori į jo vietą iškelti vargšą padarą, netekusį savo antgamtinio ir žmogiško orumo bei apsiribojusį – tai ne perdėjimas: tai matyti visur – pilvu, seksu, pinigais“4.
Pasaulis lieka tamsybėse, jei krikščionys, stokodami gyvenimo vienovės, nenušviečia ir neįprasmina konkrečių gyvenimo tikrenybių. Žinome, kad tikrų Kristaus mokinių, o ypač pasauliečių, laikysena prieš pasaulį – ne atskyrimo, o buvimo įkurdintiems jame, tarsi raugui tešloje, kad jį perkeistų. Nuoseklus savo tikėjimu krikščionis yra druska, kuri teikia skonį ir saugo nuo gedimo. Ir todėl ypač svarbus jo liudijimas tarp pavyzdingai atliktų įprastų užduočių. „Jei mes, krikščionys, tikrai gyventume pagal savo tikėjimą, įvyktų didžiausia visų laikų revoliucija… Bendradarbiavimo atpirkime veiksmingumas priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų! Pamąstyk apie tai“5. Ar gyvenu gyvenimo vienovę kiekvieną savo būties akimirką: darbe, laisvalaikiu...?
II. Visi padarai pagal Kūrėjo nustatytą tvarką buvo pastatyti tarnauti žmogui. Adomas per savo puikybę į pasaulį įvedė nuodėmę, suardydamas visos kūrinijos ir paties žmogaus harmoniją. Paskui protas buvo aptemdytas ir su galimybe pakliūti į klaidą; valia susilpnėjusi; serganti – bet nesugadinta – laisvė iškart pamilti gėrį. Žmogus liko giliai sužeistas, jam sunkiau pažinti ir laikytis savo tikrojo gėrio. „Nutraukė Sandorą su Dievu ir kaip padarinį, viena vertus, patyrė vidinę dezintegraciją, kita vertus, prarado sugebėjimą kurti bendrystę su kitais“6. Nuodėmės sukelta netvarka siekė toliau už žmogų, paveikdama ir gamtą. Pasaulis yra geras, nes buvo sukurtas Dievo tam, kad padėtų žmogui pasiekti savo galutinį tikslą. Bet po gimtosios nuodėmės materialūs daiktai, talentas, technika, įstatymai... gali pakeisti savo tikrąją paskirtį ir virsti blogybėmis žmogui, užtemdydami jo galutinį tikslą, atskirdami nuo Dievo, užuot prie Jo artinę. Taip atsiranda daug pusiausvyros netekimo atvejų, neteisybių, engimų, kurių šaltinis – nuodėmė. „Žmogaus nuodėmė – tai ryšio su Dievu nutraukimas, radikali tragedijų, žyminčių laisvės istoriją, priežastis. Kad tai suprastų, daugelis iš mūsų amžininkų turi naujai atrasti nuodėmės jausmą“7.
Dievas iš savo begalinio gailestingumo atjautė šį būvį, į kurį buvo nupuolusi kūrinija, ir mus išpirko Jėzuje Kristuje: grąžino mus į draugystę su Juo, ir, kas yra dar daugiau, sutaikino mus su savimi iki tokio laipsnio, kad galime vadintis Dievo vaikais ir būti jais8; paskyrė mus amžinam gyvenimui, kad amžiams gyventume su Juo Danguje.
Mums, krikščionims, priklauso, daugiausia per savo darbą, paverstą malda, padaryti, kad visos žemiškosios tikrenybės virstų išganymo priemone, nes tik taip tikrai pasitarnaus žmogui. „Turime krikščioniška dvasia persmelkti visas visuomenės sritis. Nepasilikite tik troškime: kiekvienas ten, kur dirba, turi suteikti savo darbui Dievo turinį ir turi stengtis – savo malda, apsimarinimu, gerai atliktu profesiniu darbu – formuotis ir formuoti kitas sielas Kristaus Tiesoje, kad Jis būtų paskelbtas visų žemiškųjų reikalų Viešpačiu“9. Ar darau visa, ką galiu, kad tai įgyvendinčiau? Ar suvokiu, kad tam privalau turėti vis gilesnę gyvenimo vienovę?
III. Misija, kurią mums pavedė Viešpats, – įdiegti visuomenei krikščionišką jausmą, nes tik tada struktūros, institucijos, įstatymai, poilsis turės krikščionišką dvasią ir tikrai tarnaus žmogui. „Mes, Jėzaus Kristaus mokiniai, bet kurią akimirką ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis turime būti brolybės sėjėjai. Kai vyras ar moteris intensyviai gyvena krikščioniška dvasia, visa jų veikla bei santykiai atspindi ir perduoda Dievo meilę ir Karalystės gėrybes. Reikia, kad mes, krikščionys, mokėtume savo kasdieniams šeimos, draugystės, kaimynystės, darbo ir pramogų santykiams uždėti krikščionio meilės antspaudą, o tai yra paprastumas, teisingumas, ištikimybė, švelnumas, dosnumas, solidarumas ir džiaugsmas“10.
Asmeninių pamaldumo praktikų nedera atskirti nuo likusių mūsų reikalų, jos turi būti momentais, kai nuolatinis sąryšis su Dievu sustiprėja ir pagilėja taip, kad nuo to pakyla kasdieninių veiklų tonas. Aišku, kad siekti šventumo pasaulyje nėra atlikti ar dauginti pamaldas ar pamaldumo praktikas, bet būti veiksmingoje vienybėje su Viešpačiu, kuris šiuos veiksmus skatina ir kuriam jie pašvęsti. O kai yra veiksminga vienybė su Viešpačiu, tai paveikia visą žmogaus elgesį. „Tos praktikos beveik nejučia tave pastūmės į kontempliatyvią maldą. Sieloje atsiras daugiau meilės apraiškų – trumpų, karštų maldų, padėkos, atgailos žodžių, dvasinių komunijų, netgi atliekant savo pareigas: keliant telefono ragelį, lipant į transporto priemonę, atidarant ar uždarant duris, praeinant pro bažnyčią, prieš imantis darbo, jį darant ar baigiant“11.
Stenkimės gyventi taip, su Kristumi ir Kristuje, visas ir kiekvieną savo būties akimirką: darbe, šeimoje, gatvėje, su draugais... Tai yra gyvenimo vienovė. Tada asmeninis pamaldumas orientuojasi į veiksmą, suteikdamas jam impulsą ir turinį, kol kasdienį reikalą paverčia dar vienu meilės Dievui aktu. Ir sykiu darbas ir kiekvienos dienos užduotys palengvina bendravimą su Dievu ir yra laukas, kur lavinamos visos dorybės. Jei stengiamės dirbti gerai ir į savo rūpesčius įdėti antgamtinį matmenį, kurį teikia Dievo meilė, mūsų užduotys pasitarnaus žmonių išganymui, ir padarysime pasaulį žmoniškesniu, nes neįmanoma, kad žmogus būtų gerbiamas – o dar mažiau, kad jis būtų mylimas, – jei neigiamas Dievas arba su Juo kovojama, nes žmogus tik tada žmogus, kai tikrai yra Dievo atvaizdas. Priešingai, „šėtono dalyvavimas žmonijos istorijoje sustiprėja tiek pat, kiek žmogus ir visuomenė nutolsta nuo Dievo“12.
Šioje užduotyje pašventinti žemiškąsias tikrenybes mes, krikščionys, nesame vieni. Dievo norimos tvarkos atkūrimas ir viso pasaulio vedimas į Jo pilnatvę iš esmės yra Šventosios Dvasios, tikrojo istorijos Viešpaties, veikimo vaisius: „Non est abbreviata manus Domini–Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta“13.
Šventąją Dvasią prašome, jog sujudintų daugelio žmonių – vyrų ir motetų, senų ir jaunų, sveikų ir ligonių – sielas, kad būtų druska ir šviesa žemiškose tikrenybėse.
1 Jn 3, 17.
2 Plg. Jn 8, 12.
3 Jn 1, 5.
4 Pal. A. Del Portillo, Ganytojiškas laiškas, 1985 m. gruodžio 25 d., 4.
5 Šv. Chosemarija, Vaga, 945.
6 Šv. Jonas Paulius II, Bendroji audiencija, 1983 m. rugpjūčio 6 d.
7 Tikėjimo Doktrinos Taryba, Instr. Libertatis contientiae, 1986 m. kovo 22 d., 37.
8 Plg. 1 Jn 3, 1.
9 Pal. A. Del Portillo, op. cit., n. 10.
10 Ispanijos Vyskupų Konferencija, Pastoracinė instr. Los católicos en la vida pública, 1986 m. balandžio 22 d., 111.
11 Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, 149.
12 Šv. Jonas Paulius II, Bendroji audiencija, 1986 m. rugpjūčio 20 d.
13 Šv. Chosemarija, Kristus eina pro šalį, 130.