I. Mišių Evangelijoje1 pasakojama apie Mato pašaukimą: kaip Viešpats jį pašaukė ir apie greitą muitininko atsaką. Tasai, viską palikęs, nusekė paskui Jį.
Naujasis apaštalas savo dėkingumą Jėzui norėjo parodyti pokyliu, kurį šventasis Lukas apibūdina kaip didelį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Čia buvo visi jo draugai.
Fariziejai piktinosi. Klausė mokinių: Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? Muitininkai laikyti nusidėjėliais dėl perdėto atlyginimo, kurį susirinkdavo, ir dėl santykių, kuriuos palaikė su pagonimis.
Jėzus fariziejams atsakė šiais guodžiančiais žodžiais: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių.2
Jėzus ateina pasiūlyti savo karalystę visiems žmonėms, Jo misija yra visuotinė. „Išganymo dialogas nebuvo sąlygojamas nuopelnų tų, į kuriuos buvo kreipiamasi, atsivėrė visiems žmonėms be jokio skirstymo...”3
Jėzus ateina dėl visų, nes visi esame ligoniai ir nusidėjėliai; niekas nėra geras, tik vienas Dievas4. Visi turime prašyti Dievo gailestingumo ir atleidimo, kad turėtume gyvenimą5 ir pasiektume išganymą. Žmonija nedalijama į du blokus: tuos, kurie jau išteisinti savo pastangomis, ir nusidėjėlius. Visiems kasdien reikia Viešpaties. Kas mano, jog jiems Dievo nereikia, tie nepasveiksta ir toliau lieka savo mirtyje ar ligoje.
Viešpaties žodžiai, kuriais Jis prisistato kaip Gydytojas, pastūmėja mus nuolankiai, su pasitikėjimu prašyti, kad būtų atleistos mūsų, taip pat tų žmonių, kurie, rodos, nori ir toliau gyventi nutolę nuo Dievo, nuodėmės. Šiandien Jam su šventąja Terese Aviliete sakome: „O, kokios įžūlybės prašau tavęs, tikrasis mano Dieve: kad mylėtum tą, kuris tavęs nemyli, kad atidarytum tam, kuris į tave nesikreipia, kad duotum sveikatą tam, kuriam patinka sirgti ir toliau rūpintis savo liga! Tu sakei, mano Viešpatie, jog atėjai ieškoti nusidėjėlių. Šitie, Viešpatie, ir yra tikrieji nusidėjėliai. Žiūrėk ne į mūsų aklumą, mano Dieve, o į daugybę kraujo, kurį tavo Sūnus išliejo už mus; tegu taip išsikerojusioje blogybėje suspindi tavo gailestingumas; atmink, Viešpatie, jog esame tavo kūriniai“.6 Jei taip su nuolankumu kreipsimės į Jėzų, Jis visada pasigailės mūsų ir tų, kuriuos stengiamės priartinti prie Jo.
II. Senajame Testamente Mesijas apibūdinamas kaip piemuo, turėjęs ateiti ir rūpestingai saugoti savo avis, skubantis gydyti žaizdas ir ligas7. Jis atėjo ieškoti to, kas buvo prarasta, šaukti nusidėjėlių, atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį8. Jis, kaip ir buvo išpranašauta, prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė savo skausmus, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis9.
Kristus – vaistai mūsų negalioms: visi šiek tiek sergame ir todėl mums reikia Kristaus. „Jis yra Gydytojas. Jis gydo mūsų egoizmą, jeigu leidžiame Jo malonei prasiskverbti iki sielos gelmių“10. Turime eiti pas Jį taip, kaip ligonis eina pas gydytoją, sakydami tiesą apie tai, kas vyksta, trokšdami pasveikti. „Su tokiu Gydytoju neišvengiamai turime bendrauti nuoširdžiai, pasakyti visą tiesą ir tarti: Domine, si vis, potes me mundare – Viešpatie, jei panorėsi (o Tu visuomet nori), gali mane išgydyti. Tu pažįsti mano silpnybes, aš pats jas jaučiu, aš kenčiu dėl tų negalavimų. Mes Jam paprastai parodome žaizdas, o jeigu žaizdos pūliuoja, parodome ir pūlius. Viešpatie, Tu išgydei daugybę sielų, todėl padėk ir man atpažinti Tave kaip dieviškąjį Gydytoją, kai per Komuniją priimu Tave į savo širdį arba kai kontempliuoju Tave tabernakulyje“11.
Kai kada Viešpats veiks mūsų sieloje tiesiogiai: Noriu, būk švarus12, eik pirmyn, būk nuolankesnis, nesirūpink. Kitais kartais, ir visada esant sunkiai nuodėmei, Viešpats sako: Eikite, pasirodykite kunigams13, eikite Atgailos sakramento, kur siela visada randa tinkamą vaistą.
„Apmąstydama šio sakramento funkciją, – sako popiežius Jonas Paulius II, – Bažnyčios savimonė jame, be vertinimo pobūdžio, atranda terapeutinį arba medicininį pobūdį. Ir tai siejasi su faktu, kad Evangelijoje Kristus dažnai pristatomas kaip Gydytojas, o Jo atperkamasis darbas nuo krikščioniškos senovės dažnai vadinamas medicina salutis. ‘Noriu gydyti, o ne kaltinti’, – sakė šventasis Augustinas, turėdamas galvoje savo ganytojišką atgailos praktiką, – ir, išpažinties vaisto dėka, nuodėmės patirtis neišsigimsta į neviltį“14. Ji baigiasi didele ramybe ir didžiuliu džiaugsmu.
Visada kliaukimės, kad Viešpats įkvėps ir padės grįžti bei pradėti iš naujo. Jis vadovauja kovai, ir „vadas mūšio lauke labiau vertina kareivį, kuris po to, kai buvo pabėgęs, grįžta ir su įkarščiu puola priešą, negu tą, kuris niekad neatgręžė nugaros, bet ir neatliko jokio drąsaus veiksmo“15. Save pašventina ne tik niekad neparpuolantis, bet ir visad atsikeliantis. Blogai yra ne turėti ydų – nes visi jų turime –, bet su jomis susitaikyti, nekovoti. Kristus išgydo mus kaip Gydytojas, o paskui padeda kovoti.
Jei kada jaučiamės ypač nusiminę dėl kokios nors dvasinės ligos, kuri mums atrodytų nepagydoma, nepamirškime šių guodžiančių Jėzaus žodžių: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Viskam yra vaistas. Viešpats visada labai arti mūsų, o ypač tomis akimirkomis, kad ir kokia didelė būtų klaida, nors ir kiek daug būtų negalių. Užtenka būti iš tiesų nuoširdžiam.
Taip pat to nepamirškime, jei mums atrodytų, jog kitas žmogus, su kuriuo apaštalaujame, serga nepagydoma sielos liga. Išeitis visada yra. Galbūt Viešpats laukia iš mūsų daugiau maldos ir apsimarinimo, daugiau supratimo ir lipšnumo.
„Visos tavo ligos bus išgydytos, sako šventasis Augustinas. – ‘Bet jų tiek daug’, pasakysi. Tačiau Gydytojas galingesnis. Visagaliui nėra nepagydomų ligų; tik leiskis gydomas, atsiduok į Jo rankas“16.
Turime artintis prie Jo kaip tie paprasti Jį supę žmonės. Kaip į Jį kreipdavosi aklieji, luošiai, paralyžiuotieji..., kurie karštai troško Jo pagydymo. Tik tas, kuris žino ir jaučia, kad yra nešvarus, patiria gilų poreikį apsivalyti; tik suvokiantis savo žaizdas ir opas patiria neatidėliotiną reikmę būti išgydytas. Turime jausti nerimą, būtinybę gydyti tuos negalavimus, kuriuos kaip gydytinus nurodo bendrasis ar dalinis mūsų sąžinės patikrinimas.
Tą dieną Matas paliko savo senąjį gyvenimą, kad sykiu su Kristumi pradėtų kitą, naują. Šiandien ir mes galime imti melstis kaip šventasis Ambraziejus: „Ir aš kaip jis noriu palikti savo seną gyvenimą ir sekti tik tavimi, Viešpatie, kuris gydai mano žaizdas. Kas galės atskirti mane nuo meilės Dievui, kuri pasireiškia tavyje?... Esu pririštas prie tikėjimo, prikaltas prie jo; esu pririštas šventais meilės saitais. Visi tavo paliepimai bus kaip prideginanti priemonė, kuri visada bus prilipusi prie mano kūno...; vaistai svilina, bet šalina iš žaizdos užkratą. Taigi išpjauk, Viešpatie Jėzau, mano nuodėmių pūlius. Laikydamas mane suvienytą su savimi meilės saitais, išpjauk tai, kas užkrėsta. Atskubėk išpjauti slaptų ir gausių aistrų; išpjauk žaizdą, kad liga neišplistų po visą kūną… Aš radau gydytoją, kuris gyvena Danguje, bet vaistus dalija žemėje. Tik Jis gali iš širdies pašalinti gėlą, o iš sielos – baimę, nes pažįsta slapčiausius dalykus”17.
Daugelis Mato draugų, dalyvavę su Jėzumi tame pokylyje, dėl malonaus Viešpaties bendravimo jautėsi esą priimti ir suprasti. Be abejo, Jis jiems parodė ypatingą draugiškumą. Vėliau jie atsivers į Jį iš visos širdies ir pilnutinai priims Jo mokymą, kuris įpareigojo daugeliu atžvilgių keisti gyvenimą. Jie sudarys dalį pirmykštės krikščionių bendruomenės Palestinoje. Mato draugai sutiko Mokytoją pokylyje. Jėzus naudodavosi visokiomis aplinkybėmis, kad vestų žmones į išganymą. Savo asmeniniame apaštalavime turime sekti Juo ir šiuo požiūriu.
1 Lk 5, 27–32.
2 Lk 5, 31–32.
3 Paulius VI, enc. Ecclesiam suam, 1964 m. rugpjūčio 6 d.
4 Mk 10, 18.
5 Plg. Jn 10, 28.
6 Šv. Teresė Avilietė, Exclamaciones, 8.
7 Plg. Iz 61, 1; Ez 34, 16.
8 Plg. Lk 19, 10.
9 Iz 53, 4 ir toliau.
10 Šv. Chosemarija, Kristus eina pro šalį, 93.
11 Ten pat.
12 Mt 8, 3.
13 Lk 17, 14.
14 Šv. Jonas Paulius II, ap. par. Reconciliatio et Paenitentia, 1984 m. gruodžio 2 d., 31, II.
15 Šv. Grigalius Didysis, Homilijos apie Evangelijas, 4, 4.
16 Šv. Augustinas, Komentaras 102 psalmei.
17 Šv. Ambaziejus, Komentaras Evangelijai pagal šv. Luką, 5, 27.