Mylimiausieji, tesaugo Jėzus mano dukteris ir sūnus!

Jau greitai švęsime Kalėdas – Kristaus, Dievo Sūnaus, gimimą. Mūsų žmogystę Jis padarė sava, iki galo, išskyrus nuodėmę. Dievo Meilė mums yra tokia didelė, kad Jis netgi panoro tapti Vaikeliu – silpnu, beginkliu, kuriam reikėjo Marijos ir Juozapo pagalbos.

Vaikelis, į kurį žvelgiame prakartėlėje, didžiąją gyvenimo dalį nugyvens kaip dauguma kitų žmonių – žydų bendruomenėje Egipte; vėliau Nazarete su savo šeimos nariais ir bičiuliais dalyvaus miestelio šventėse ir dalinsis bendrais vargais; mokysis bei dirbs šv. Juozapo dirbtuvėje.

Betliejaus prakartėlė tiksliai parodo išganymo visuotinumą. Piemenys ir karaliai, išoriškai tokie skirtingi, suvienijami troškimu pagarbinti Mesiją. Išganymas, kurį mums dovanoja Viešpats, nėra skirtas tik keletui privilegijuotų asmenų, o visiems – vyrams ir moterims, jaunuoliams ir senoliams, visų tautų ir kilmių žmonėms. Šiame pasaulyje, kuriam taip labai reikia taikos, – dabar širdyje prisimename daugelį vietų, kurios varginamos karo, ir daugelį šeimų, kurios susiskaldžiusios – mes, krikščionys, esame kviečiami skelbti Jėzaus dovanoto išganymo visuotinumą.

Kalėdų dienomis didis užgimimo džiaugsmas persipina su skausmu dėl kankinių nekaltųjų vaikelių ir netikėtai užklupusio pabėgimo į Egiptą vargais. Jau nuo pat pradžių Jėzaus misija paženklinta kryžiumi. Kai šv. Chosemarija kalbėjo apie būtinybę vienyti, suprasti, atleisti, jo kriterijus buvo Viešpaties nusiteikimas Kalvarijoje: „Kristaus Kryžius kviečia nutilti, atleisti ir melstis tiek už vienus, tiek ir už kitus, kad visi pasiektų ramybę“ (Kryžiaus kelias, VIII stotis, 3). Šiuo taikos laiku stenkimės, kad tarp mūsų ir artimųjų nebūtų sienų. Jeigu mūsų santykiuose būtų konfliktų arba nuoskaudų, prašykime nuolankumo atsiprašyti arba atleisti, prisimenant, kad Dievas yra pirmasis, kuris nedvejodamas dovanoja savo atleidimą, kai prisiartiname prie Jo su gailesčiu. Jis savo malonės pagalba padės mums ugdyti gailestingą ir visiems atvirą širdį – tokią, kaip Jo Sūnaus.

Žvelgdami į Šventąją Šeimą Betliejaus prakartėlėje prisimename daugelį žmonių, kurie kaip Marija ir Juozapas stokoja to, kas būtiniausia rūpintis savo vaikais. Prisiminkime ir popiežiaus Leono XIV žodžius jo apaštališkajame paraginime Dilexi te: „Nė vienas meilės gestas, net ir mažiausias, nebus pamirštas, ypač jei jis skirtas kenčiantiems skausmą, vienatvę, vargą“ (n. 4). Tegu Kalėdų laiku jūsų šeimose netrūksta konkrečių meilės darbų tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Kiekviename jų gebėkime pamatyti patį Betliejuje gimusį Jėzų.

Tegu Vaikelis Jėzus atnaujina mumyse vilties, kuri neapgauna, dorybę, o Šventoji Šeima teišmoko mus žvelgti į ateitį su giedru pasitikėjimu žmogaus, kuris žino esąs Dievo rankose.

jūsų Tėvas

Roma, 2025 m. gruodžio 15 d.