I. Trokštu Viešpaties Šventyklos kiemų; mano kūnas ir siela gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui, skaitome Mišių įžangos priegiesmyje¹. Ir norint patekti į Dievo buveinę, reikia turėti švarią ir nuolankią sielą; norint matyti Jėzų, reikia gerų nusiteikimų. Tai dar kartą parodo Mišių Evangelija.

Viešpats po to, kai kurį laiką skelbė savo mokymą Galilėjos kaimuose ir miestuose, pareina į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Čia visi jį pažįsta: yra Juozapo ir Marijos sūnus. Šabo dieną, kaip pratęs², pagelbėjo sinagogoje. Jėzus atsistojo skaityti šventąjį tekstą ir pasirinko mesijinę pranašo Izaijo vietą. Šventasis Lukas įsimena nepaprastą aplinkoje tvyrojusį lūkestį: suvyniojęs ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Buvo girdėję apie Marijos sūnaus stebuklus ir Nazarete tikėjosi pamatyti dar nepaprastesnių dalykų.

Tačiau, nors iš pradžių visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų³, jie neturi tikėjimo. Jėzus jiems aiškina, kad Dievo planai nesiremia tėvynės ar giminystės sumetimais: nepakanka, kad esi gyvenęs kartu su Juo. Reikia didelio tikėjimo.

Jėzus panaudoja kelis pavyzdžius iš Senojo Testamento: pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas. Dangaus malonės suteikiamos be apribojimų iš Dievo pusės, neatsižvelgiant į rasę – Naamanas nepriklausė žydų tautai, – amžių ar socialinę padėtį. Bet Jėzus neaptiko gerų nusiteikimų klausytojuose, žemėje, kur buvo užaugęs, ir todėl nepadarė jokio stebuklo. Tie žmonės matė Jame tik Juozapo sūnų, tą, kuris darė stalus ir taisė duris. Jie klausė: Argi jis ne Juozapo sūnus?⁴. Nemokėjo pažvelgti už to. Nepastebėjo juos aplankiusio Mesijo.

Mes, norėdami kontempliuoti Viešpatį, taip pat turime apvalyti savo sielą. „Tas Kristus, kurį matai, nėra Jėzus. Geriausiu atveju – tai tik apgailėtinas vaizdas, kokį tegali susidaryti tavo užtemusios akys. Apsivalyk. Nuolankumu ir atgaila nuskaidrink savo žvilgsnį. Po to... netrūks tau Meilės skaidrios šviesos. Ir turėsi tobulą regėjimą. Tavo matomas vaizdas bus tikras: tai Jis!“⁵.

Gavėnia – gera proga sustiprinti savo meilę atgailos darbais, kurie paruošia sielą priimti Dievo šviesą.

II. Pirmajame Mišių skaitinyje pasakojama apie Naamano, Sirijos karaliaus kariuomenės vado, išgydymą⁶, kurį Evangelijoje mini Viešpats. Šis raupsais sirgęs vyras išgirdo vergę žydę sakant, kad Izraelyje gyvena Pranašas, turintis galią išgydyti jo negalią. Ir po ilgos kelionės Naamanas nuvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų. Tasai pas jį išsiuntė žmogų, kad jam pasakytų: Eik ir septynis kartus apsiprausk Jordane! Tada tavo kūnas pasveiks ir taps švarus.

Bet Naamanas nesuprato šių Dievo kelių, tokių skirtingų nei jo įsivaizduotieji. Maniau, – tarė, – kad jis pats išeis, atsistos prieš mane, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, palies ranka nesveiką vietą ir tokiu būdu išgydys raupsus. Damasko upės Abana ir Parparas ar ne geresnės už visus Izraelio vandenis? Ar aš negaliu tenai apsiplauti, kad tapčiau švarus?

Sirų generolas norėjo išgyti ir dėl to įveikė ilgą kelią, bet atsinešė savo sprendimą dėl būdo būti pagydytam. Ir kai jau taisėsi grįžti namo, laikydamas kelionę nenaudinga, jo tarnai jam sakė: Jei pranašas būtų iš tavęs pareikalavęs ko sunkaus, tu būtum tai daręs: dabar juo geriau, kad jis tepasakė: Nusiplauk ir tapsi švarus?

Naamanas pagalvojo dėl savo palydovų žodžių ir nuolankiai grįžo įvykdyti to, ką jam buvo liepęs pranašas Eliziejus. Tuomet jis nuėjo prie Jordano ir septynis kartus pasinėrė, kaip buvo jam liepęs Dievo žmogus. Jo kūnas pasidarė sveikas kaip vaiko, ir jis tapo švarus. Nuolankiai ir klusniai priėmė patarimą, kuris žmogiškai žiūrint galėjo atrodyti nenaudingas, ir buvo pagydytas. Jo vidiniai nusiteikimai padaro veiksmingą Eliziejaus maldą.

Taip pat ir mes dažnai vaikštome sergančia siela, su klaidomis ir trūkumais, kurių neįstengiame išrauti. Viešpats tikisi, kad būsime nuolankūs ir klusnūs nurodymams ir patarimams tų žmonių, kuriuos Dievas pastatė mums padėti siekti šventumo savo darbe ir savo šeimoje. Neturėkime savo sprendimų, kai Viešpats nurodo kitus, galbūt priešingus mūsų skoniui ir troškimams. Kai dėl sielos, nesame sau patiems nei geri patarėjai, nei geri gydytojai. Paprastai Viešpats naudojasi kitais žmonėmis. „Taip pat ir Paulių Kristus pašaukė sau ir jam kalbėjo. Bet galėdamas veiksmu atskleisti jam šventumo kelią, buvo labiau linkęs nukreipti jį pas Ananiją ir liepė iš jo lūpų sužinoti tiesą: kelkis ir eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti“⁷. Šventasis Paulius leidosi vedamas. Jo stipri asmenybė, pasireiškusi tiek daug būdų ir tiek daug progų, dabar jam pasitarnauja tam, kad būtų paklusnus. Pirmiausia jo bendrakeleiviai nuvedė jį į Damaską; netrukus Ananijas grąžino jam regėjimą, ir nuo šiol bus naudingas vyras kovoti Viešpaties mūšiams.

Dvasiniame vadovavime siela nusiteikia tam, kad sutiktų Viešpatį ir atpažintų jį paprastuose dalykuose.

III. Tikėjimas priemonėmis, kurias mums duoda Viešpats, daro stebuklus. Vieną kartą Viešpats prašė žmogaus, kad padarytų kai ką, apie ką turėjo pakankamai patirties, kad negali to padaryti: ištiesti „padžiūvusią“ ranką, kuri nejudėjo. Ir klusnumas, parodytas iš veiklaus tikėjimo, padaro stebuklą įmanomą: tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji⁸. Kartais mūsų prašys dalykų, kurių jaučiamės nepajėgūs padaryti, bet kurie taps įmanomi, jei leisime Dievo malonei veikti mumyse. Malonei, kuri labai dažnai mus pasieks kaip klusnumo dvasiniame vadovavime padarinys.

Mūsų Viešpats prašo nesilaikyti tik žmogiškos paramos, kuri mus nuvestų į pesimizmą, bet antgamtinio pasitikėjimo. Prašo mūsų būti antgamtiškai realistais, o tai yra kliautis Juo žinant, kad Jėzus Kristus ir toliau veikia mūsų gyvenime.

Dešimt žmonių pagydomi, nes yra klusnūs. Jėzus Kristus jiems tepasako⁹: Eikite, pasirodykite kunigams. Ir beeidami jie pasveiko.

Kitą kartą Viešpats pasigailėjo vieno elgetos, aklo nuo gimimo¹⁰, ir šventasis Jonas mums sako, Jėzus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: Eik ir nusiplauk Siloano tvenkiniuose. Elgeta neabejojo Juo nė akimirkos. Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.

„Kokio tvirto tikėjimo pavyzdį duoda mums šis neregys! Koks gyvas, veiksmingas jo tikėjimas. Ar ir tu taip pat atsiliepi į Dievo įsakymus, kai taip dažnai būni aklas, kai tavo sielos rūpesčiai aptemdo šviesą? Kokią galią turėjo vanduo, kad akys, juo suvilgytos, pasveiko? Paslaptingi akių lašai, ypatingi vaistai, pagaminti mokslininko alchemiko laboratorijoje, būtų labiau tikę. Tačiau žmogus tiki; vykdo Dievo nurodymą, ir jo akys vėl atgauna šviesą“¹¹.

Aklumas, trūkumai, silpnybės – tai blogybės, kuriems yra vaistų. Mes negalime nieko, bet Jėzus Kristus yra visagalis. To tvenkinio vanduo vis tiek tebuvo vanduo; o purvas tebuvo purvas. Bet aklasis atgavo regėjimą, o paskui dar ir didesnį tikėjimą Viešpačiu. Ir taip daug kartų visoje Evangelijoje mums parodomas tikėjimas tų, kurie bendrauja su Jėzumi. Be klusnumo dvasinis vadovavimas liktų bevaisis. O negalės būti klusnus tas, kuris užsispyręs būti kietakakčiu, atkakliu, nesugebančiu suprasti kitokią idėją nei jau jo turima arba neigiamos patirties diktuojama, nes nepasikliovė malonės pagalba. Išdidusis nesugeba būti klusnus, nes norint to išmokti reikia būti įsitikinusiam, jog esama dalykų, kurių mes nežinome, ir reikia, kad kas nors mus jų pamokytų. Ir norėdami tobulėti dvasiškai, turime būti įsitikinę, jog nesame tiek geri, kiek Dievas iš mūsų tikisi.

Savo vidinio gyvenimo klausimuose turime būti pasiruošę protingai nepasitikėti savo nuomone, kad galėtume priimti kitą kriterijų, kitokį ar priešingą mūsiškiui. Ir leisime Dievui mus formuoti, performuoti per įvykius ir įkvėpimus, per dvasiniame vadovavime gautą šviesą. Su molio puodžiaus rankose klusnumu. Nesipriešinant, su antgamtiniu matymu, klausant tame žmoguje Kristaus. Taip mums sako Šventasis Raštas: Tad aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie žiestuvo. Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, kai molis būdavo puodžiaus rankose, jis perdirbdavo molį į kitą puodą, koks jam labiausiai patikdavo (...) Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankose esate jūs¹². Pasirengimas, klusnumas, leidimasis formuoti ir performuoti Dievui tiek kartų, kiek reikėtų. Tai gali būti mūsų šiandieninės maldos pasiryžimas, kurį įvykdysime Mergelės padedami.

1 Ps 84, 3.

2 Lk 2, 16.

3 Lk 4, 22.

4 Ten pat.

5 Šv. Chosemarija, Kelias, 212.

6 Plg. 2 Kar 5, 1–15.

7 Kasijonas, Pokalbiai, 2.

8 Plg. Mt 12, 9 ir toliau.

9 Lk 17, 11–19.

10 Jn 9, 1 ir toliau.

11 Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, 193.

12 Jer 18, 1–7.