I. Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes1.
Šių dienų liturgija mus po truputį artina prie centrinio Atpirkimo slėpinio. Mums pateikiami Senojo Testamento veikėjai, kurie yra Mūsų Viešpaties atvaizdai. Šiandien pirmajame Mišių skaitinyje mums kalbama apie Juozapą, kuris dėl brolių išdavystės Dievo Apvaizdos malone tapo šeimos ir viso to regiono gelbėtoju2. Tai Kristaus Atpirkėjo figūra.
Juozapas buvo mylimas Jokūbo sūnus ir tėvo pavedimu eina ieškoti savo brolių. Sukaria ilgą kelią, kol juos sutinka: neša jiems geras žinias iš tėvo, taip pat valgio. Iš pradžių jo broliai – kurie jam pavydėjo ir nekentė dėl to, kad buvo tėvo numylėtinis, – mano jį nužudyti; vėliau parduoda kaip vergą, ir taip jis nuvedamas į Egiptą. Dievas pasinaudoja šia aplinkybe, kad vėliau, po daugelio metų, suteiktų jam aukštą postą šioje šalyje. Didžiojo bado metais jis bus brolių gelbėtojas, kurių nusikaltimo neprisimins, ir Egipto žemė, kur dėl Juozapo geranoriškumo įsikurs izraelitų gentys, taps išrinktosios tautos lopšiu. Visi, kurie kreipiasi pagalbos į faraoną, siunčiami pas Juozapą: eikite pas Juozapą, vis sakydavo jiems.
Taip pat ir Viešpats atėjo nešti šviesos pasauliui, siųstas Tėvo: Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė3; ...jis pasiuntė pas juos sūnų, manydamas: Jie drovėsis mano sūnaus. Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė4. Taip padarė ir Viešpačiui: ištempė iš miesto ir nukryžiavo.
Jėzaus Kristaus mirties priežastis buvo žmonių nuodėmės. Bet kuri nuodėmė glaudžiai ir slėpiningai susijusi su Jėzaus Kančia. Tik tada pripažinsime nuodėmės bjaurumą, jei, malonės padedami, gebėsime susieti ją su Atpirkimo slėpiniu. Tik taip galėsime tikrai apvalyti sielą ir augti savo klaidų ir nuodėmių apgailėjimu. Atsivertimas, kurio primygtinai prašo iš mūsų Viešpats, ir ypač šiuo Gavėnios laikotarpiu, kai artėjame prie Didžiosios savaitės, turi prasidėti tvirtu atmetimu bet kokios nuodėmės ir bet kokių aplinkybių, kurios mus stato į pavojų įžeisti Dievą. Moralinis atsinaujinimas, kurio taip reikia pasauliui, prasideda nuo šio giliaus įsitikinimo: „(...) žemėje tau tėra vienas blogis, kurio privalai bijoti ir Dievo malonės padedamas vengti: tai nuodėmė“5. Priešingai, „nuodėmės pajautos praradimas yra Dievo neigimo (...) forma ar rezultatas. Jei nuodėmė yra sūniško ryšio su Dievu nutraukimas norint gyventi už klusnumo jam ribų, tai tada nusidėti reiškia ne tik neigti Dievą, bet ir gyventi taip, tartum jo nebūtų, pašalinti jį iš savo kasdienio gyvenimo“6. Mes nenorime pašalinti Viešpaties iš savo gyvenimo, bet kad jame būtų kaskart vis labiau.
„Tikrai galime sakyti, – teigia šventasis Arso klebonas, – kad Kančia, kurią Kristų privertė kęsti žydai, yra beveik niekas, palyginti su ta, kurią mirtinos nuodėmės įžeidimais jį verčia ištverti krikščionys (...). Koks bus mūsų siaubas, kai Jėzus Kristus parodys mums dalykus, dėl kurių jį apleidome!“7 Kokios paikystės vietoje tiek gėrio! Per dievišką gailestingumą, malonės padedami, mes nepaliksime Jo ir stengsimės, kad daugelis toli nuo Jo esančiųjų priartėtų prie Jo.
II. Kasdien savo gyvenime turime dėti pastangas ir siekti asmeninio atsivertimo, kurio iš mūsų prašo Viešpats, bet apibrėžtais laikotarpiais ir situacijomis – tokiomis kaip Gavėnia – gauname ypatingų malonių, kuriomis privalome pasinaudoti. Šis liturginis laikas – nepaprasta proga stiprinti kovą prieš nuodėmę ir plėsti malonės gyvenimą praktikuojant gerus darbus.
Kad geriau suprastume nuodėmėsžalingumą, turime apmąstyti, ką Jėzus Kristus iškentė dėl mūsų. Getsemanės agonijoje matome jį neišpasakytai kenčiant. Tas, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų tapo nuodėme8, sako šventasis Paulius; užsikrovė sau visus mūsų siaubus, tiek, kad ima krauju prakaituoti. „Jėzus, vienišas ir nuliūdęs, kenčia ir vilgo žemę savo krauju. Klūpodamas ant kietos žemės, Jis ištvermingai meldžiasi... Jis verkia už tave... ir už mane. Jį slėgte slegia žmonių nuodėmių sunkybė“9. Tai scena, kurią turime dažnai prisiminti, kasdien, bet ypač tada, kai kyla pagundos.
Viešpats mus pašaukė į šventumą, mylėti darbais, ir nuo laikysenos, kurią užimame dėl lengvos sąmoningos nuodėmės, priklauso mūsų vidinio gyvenimo pažanga, nes lengvos nuodėmės, kai nekovojama norint jų išvengti ir nėra pakankamos atgailos jas padarius, padaro sielai didelę žalą, paversdamos ją nejautria ir abejinga Šventosios Dvasios įkvėpimams bei paskatoms. Jos silpnina malonės gyvenimą, apsunkina dorybių taikymą ir nuteikia mirtinai nuodėmei.
„Daug pamaldžių sielų, – sako vienas mūsų laikų autorius, – yra beveik nuolatinėje neištikimybėje „mažuose“ dalykuose; jie nekantrūs, stokojantys meilės savo mintyse, vertinimuose ir žodžiuose, dviveidžiai pokalbyje ir veiksmuose, lėti ir atsipalaidavę pamaldume, nesivaldo ir pernelyg nerimti kalboje, lengvabūdiškai žiūri į gerą artimo vardą. Žino savo ydas ir neištikimybes ir galbūt kaltina jomis save per išpažintį, bet romiai neatgailauja dėl jų ir nenaudoja priemonių, su kuriomis galėtų jų išvengti. Nesusimąsto, kad kiekvienas iš šių netobulumų yra tarsi švino svarstis, tempiantis juos žemyn, nesuvokia, kad ima mąstyti grynai žmogiškai ir veikti vien iš natūralių paskatų, nei to, kad dažnai priešinasi malonės įkvėpimams ir piktnaudžiauja ja. Taip siela praranda savo grožio spindesį, ir Dievas vis labiau traukiasi iš jos. Pamažu siela netenka sąlyčio su Dievu taškų: nemato Jame mylinčio ir mylimo Tėvo, kuriam atsiduodavo su sūnišku švelnumu; kažkas tarp jųdviejų įsiterpė“10. Tai jau drungnumo kelio pradžia.
Ryžtingoje kovoje vydami iš savo gyvenimo bet kokią nuodėmę, parodysime savo meilę Viešpačiui, savo atsiliepimą malonei: „Kaip mane liūdini, kad nesisieloji dėl savo lengvųjų nuodėmių! Nes iki tol nebūsi pradėjęs gyventi tikro vidinio gyvenimo“11.
Prašykime šiandien Mergelės, kad mums suteiktų bjaurėtis ne tik mirtina nuodėme, bet ir lengva sąmoninga nuodėme.
III. „Atkurti teisingą nuodėmės pajautą yra pirmasis kovos su didele dvasine krize, slegiančia mūsų laikų žmogų, būdas“12.
Taip pat tam, kad ryžtingai kovotume prieš lengvą nuodėmę, reikia ją pripažinti tuo, kuo yra: įžeidimas Dievui, vilkinantis vienybę su Juo. Reikia pavadinti ją vardu, be pateisinimų, nemažinant transcendentinės svarbos, kurią ji turi sielai, tikrai norinčiai eiti į Dievą. Iškart neatmetami pykčio, pavydo ar juslingumo protrūkiai; troškimas būti visa ko centru, patraukti dėmesį; nesirūpinti niekuo, išskyrus save, savo reikalus ir interesus, prarandant sugebėjimą domėtis kitais; kai rutiniškai, su menku dėmesingumu ir mažai meilės atliekamos pamaldumo praktikos; lengvabūdiški ir nemeilūs kitų vertinimai... – visa tai lengvos nuodėmės, o ne tik trūkumai ar netobulumai.
Turime prašyti Šventosios Dvasios, kad padėtų nuoširdžiai pripažinti savo trūkumus ir nuodėmes, turėti jautrią sąžinę, kuri prašo atleidimo ir neteisina savo klaidų. „Žmogus su sveika sielos uosle, – sakė šventasis Augustinas, – jaus, kaip dvokia nuodėmės“13.
Šventieji visiškai aiškiai, tikėjimo ir meilės šviesoje suprato, kad viena vienintelė nuodėmė – pirmiausia mirtina, bet ir lengvosios – sukelia didesnę netvarką nei blogiausias žemę niokojantis kataklizmas, „nes vieno žmogaus malonės gėris didesnis už visos visatos natūralų gėrį“14.
Puoselėkime nuoširdžią atgailą už savo klaidas ir nuodėmes, kovokime su rutina eidami dieviškojo Gailestingumo sakramento. „Jausk tikrą skausmą dėl išpažįstamų nuodėmių, kad ir kokios būtų mažos, – pataria šventasis Pranciškus Salezietis, – ir rimtai pasiryžk ateityje dėl jų pasitaisyti. Daugelis, išpažindami lengvas nuodėmes lyg iš įpročio ir pareigos, nemanydami taisytis lieka jomis apsunkinti visą gyvenimą ir taip atsisako daugelio dvasinei pažangai būtinų malonių“15.
Švenčiausioji Mergelė Marija, nusidėjėlių Gynėja, mums padės turėti jautrią sąžinę, kad mylėtume Kristų ir visus žmones, būtume nuoširdūs sau ir per Išpažintį, atsižvelgtume į savo silpnybes ir mokėtume tuoj pat dėl jų gailėtis.
1 1 Jn 4, 10.
2 Pr 3-4; 12-13; 17-28.
3 Jn 1, 11.
4 Mt 21, 33-43; 45-46.
5 Šv. Chosemarija, Kelias, 386.
6 Šv. Jonas Paulius II. spašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 1984 m. gruodžio 2 d., 18.
7 Šv. Arso klebonas. Pamokslas apie nuodėmę.
8 Plg. 2 Kor 5, 21.
9 Šv. Chosemarija, Šventasis Rožinis, Pirmoji skausmingoji paslaptis.
10 B. Baur, En la intimidad con Dios, Herder, Madridas, 1975, 10asis leid., p. 74.
11 Šv. Chosemarija, Kelias, 330.
12 Šv. Jonas Paulius II, op. cit.
13 Šv. Augustinas, Komentaras 37 psalmei.
14 Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, 1-2, q. 113 a. 9 ad 2.
15 Šv. Pranciškus Salezietis, Introduction a la vie dévote, II, 19.