I. Prasideda Gavėnia, atgailos ir vidinio atsinaujinimo metas, parengiantis Viešpaties Velykoms1. Bažnyčios liturgija kviečia mus be paliovos skaistinti savo sielą ir vis pradėti iš naujo.
Tačiau dabar, – tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, pasninku, verksmu ir raudojimu; persiplėškite širdis, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas...2, skaitome pirmame šios dienos Mišių skaitinyje. Ir tuomet, kai ant mūsų galvų barstomi pelenai, kunigas mums primena Pradžios knygos žodžius po gimtosios nuodėmės: Memento homo, quia pulvis es...Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi3.
Memento homo... Atmink, žmogau... Ir nepaisant to kartais pamirštame, kad be Viešpaties esame niekas. „Iš žmogaus didybės be Dievo šį Pelenų trečiadienį telieka krūvelė dulkių ant lėkštės altoriaus pakraštyje, kuriomis Bažnyčia pažymi mums kaktą tarsi mūsų pačių medžiaga“4.
Viešpats nori, kad atitoltume nuo žemės dalykų ir atsigręžtume į Jį, kad paliktume nuodėmę, kuri sendina ir žudo, ir grįžtume prie Gyvenimo ir džiaugsmo Šaltinio: „Pats Jėzus Kristus yra aukščiausia visos Gavėnios malonė. Jis pats nuostabioje Evangelijos paprastybėje stoja prieš mus“5.
Atgręžti širdį į Dievą, atsiversti – tai būti nusiteikusiems imtis visų priemonių, kad gyventume taip, kaip Jis tikisi mus gyvensiant, būti nuoširdiems sau, nemėginti tarnauti dviems šeimininkams6, mylėti Dievą visa siela ir atmesti iš savo gyvenimo bet kokią sąmoningą nuodėmę. Ir tai – esamose darbo, sveikatos, šeimos ir kitokiose aplinkybėse, kiekvieno savose.
Jėzus mumyse ieško atgailaujančios širdies, pripažįstančios savo klaidas bei nuodėmes ir pasiryžusios jas pašalinti. Tuomet atsiminsite savo nedorus kelius ir negerus darbus...7 Viešpats trokšta nuoširdaus sielojimosi dėl nuodėmių, ir tai pirmiausia pasireikš sakramentinėje Išpažintyje, taip pat mažais apsimarinimo ir atgailos darbais, padarytais iš meilės: „Atsivertimas mums reiškia iš naujo ieškoti Dievo atleidimo ir stiprybės susitaikinimo Sakramente, o tai yra vėl vis pradėti, eiti į priekį kiekvieną dieną“8.
Kad paskatintų mūsų atgailą, kurią mums siūlo Bažnyčia, šios dienos liturgijoje – psalmė, kurioje karalius Dovydas išreiškia savo atgailą, o su juo ir daugybė šventųjų, prašę Viešpaties atleisti. Taip pat ir mums ji padeda maldoje: Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo; iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus, sakome Jėzui.
Nuplauk ir numazgok mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, nuolat man prieš akis mano nuodėmė. Tau, tiktai tau nusidėjau.
Sukurk man tyrą širdį, o Dieve, manyje atsidavusią dvasią atnaujink. Neatstumki manęs nuo savo Artumo, neatimk savo dvasios šventosios. Išganymo džiaugsmą man vėl sugrąžinki, dvasios uolumas mane tepalaiko. Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę.
Viešpats mumis rūpinsis, jei šiandien kaip trumpą karštą maldą jam iš širdies kartosime: Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje atsidavusią dvasią.
II. Tikrasis atsivertimas pasirodo per elgesį. Troškimai taisytis turi pasireikšti mūsų darbe ir studijose, elgsenoje su šeima, mažuose Viešpačiui aukojamuose apsimarinimuose, kurie daro malonesnį bendrabūvį mūsų aplinkai, o darbą – veiksmingesnį; be to, pasiruošiant ir stengiantis dažnai eiti išpažinties.
Taip pat Viešpats šiandien prašo iš mūsų kiek ypatingesnio apsimarinimo, kurį aukojame su džiaugsmu: susilaikymo ir pasninko, kuris „stiprina dvasią, apmarindamas kūną ir juslingumą; kelia sielą į Dievą; numuša geidulingumą, suteikdamas jėgų įveikti ir sušvelninti savo aistras, ir taip nuteikia širdį, kad neieškotų ko kito, kaip visame kame patikti Dievui“9.
Gavėnios metu Bažnyčia mūsų prašo šių atgailos įrodymų (susilaikymas nuo mėsos pradedant nuo 14 metų ir gavėjimas tarp 18 ir 59 imtinai), kurie mus priartina prie Viešpaties ir teikia sielai ypatingą džiaugsmą; taip pat išmalda, kuria, aukojama su gailestinga širdimi, norima kiek paguosti vargą patiriantįjį ar pagal savo išteklius prisidėti prie apaštalinio veikimo sielų labui. „Visi krikščionys gali praktikuoti išmaldą, ne tik turtingi ir išgalintys, bet ir iš vidutinės padėties ir net vargšai; taip tie, kurie nelygūs savo pajėgumu duoti išmaldą, yra panašūs meile ir lipšnumu, su kuriuo tai daro“10.
Neprisirišimas prie materialių dalykų, apsimarinimas ir susilaikymas apvalo mūsų nuodėmes ir padeda mums sutikti Viešpatį savo kasdienybėje. Nes „kas ieško Dievo norėdamas ir toliau tenkinti savo įgeidžius, tas ieško jo naktį, o naktį jo neras“11. Šio apsimarinimo šaltinis daugiausia bus kasdienėse pareigose: tvarkoje, punktualume pradėti darbą, intensyvume, su kuriuo jį atliekame, ir t. t.; bendrame gyvenime su kitais rasime progų apmarinti savo egoizmą ir prisidėti kuriant aplink save mielesnę atmosferą. „O geriausias apsimarinimas, kuris stengiasi įveikti – mažose smulkmenose, visą dieną – kūno geidulingumą, akių geidulingumą ir gyvenimo puikybę. Apsimarinimai, kurie nekamuoja kitų, kurie daro mus mandagesniais, supratingesniais, atviresniais visiems. Tu nebūsi apsimarinęs, jei esi įžeidus, jei priklausai vien nuo savo egoistinių polinkių, jei pajungi sau kitus, jei nesugebi atsisakyti to, kas nebūtina, o kartais ir to, kas reikalinga; jei nuliūsti, kai reikalai klostosi ne taip, kaip esi numatęs. Kita vertus, būsi apsimarinęs, jei moki tapti visiems viskuo, kad visus išgelbėtum (žr. 1 Kor 9, 22)”12. Kiekvienas turime susidaryti konkretų apsimarinimų planą, ką ketiname kasdien per šią Gavėnią aukoti Viešpačiui.
III. Negalime leisti, kad ši diena praeitų sieloje neskatinant gilaus ir veiksmingo troškimo dar kartą sugrįžti, kaip sūnui palaidūnui, kad būtume arčiau Viešpaties. Šventasis Paulius antrame Mišių skaitinyje mums teigia, jog tai puikus laikas, kurį turime panaudoti atsivertimui: Norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui (...) Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!13 Ir Viešpats kiekvienam iš mūsų širdies gilumoje kartoja:Atsiverskite. Atsigręžkite į mane visa širdimi.
Dabar mums duotas laikas, kuriuo šią naują pradžią Kristuje palaikys ypatinga Dievo malonė, būdinga prasidėjusiam liturginiam laikotarpiui. Todėl Gavėnios žinia kupina džiaugsmo ir vilties, nors tai ir atgailos bei apsimarinimo žinia.
„Kai vienas iš mūsų pripažįsta esąs liūdnas, turi galvoti: nesu pakankamai arti Kristaus. Kai vienas iš mūsų savo gyvenime pripažįsta, pavyzdžiui, polinkį į prastą nuotaiką, blogą ūpą, vėl turi taip galvoti; nepermesk kaltės aplinkos dalykams, nes tai būdas apsipažinti, būdas ieškojimus nukreipti neteisinga linkme“14. Kartais tam tikrą apatiją ar liūdesį gali lemti nuovargis, liga..., bet dažniau jie apima stokojant dosnumo tame, ko Viešpats iš mūsų prašo, mažai stengiantis apmarinti jutimus, nesirūpinant kitais. Žodžiu, kyla iš drungnumo būsenos.
Būdami šalia Kristaus, visada randame priemonių prieš galimą drungnumą ir jėgų nugalėti trūkumams, kurie kitaip mums būtų neįveikiami. „Kai kas nors sako: ‘Esu nepagydomas tinginys, nesu atkaklus, nesugebu pabaigti, ko imuosi’, turėtų galvoti (šiandien): ‘Nesu pakankamai arti Kristaus’. Todėl tai, ką kiekvienas iš mūsų pripažįsta savo gyvenime kaip trūkumą, kaip negalią, turėtų tuoj pat griebtis tokio nuoširdaus ir tiesioginio sąžinės patikrinimo: ‘Neturiu ryžto, nesu arti Kristaus; neturiu džiaugsmo, nesu arti Kristaus’. Turiu liautis galvojęs, jog kaltas darbas, kalta šeima, tėvai ar vaikai... Ne. Slapta kaltė ta, kad nesu arti Kristaus. O Kristus man vis sako: Atsigręžk! Grįžkite pas mane visa savo širdimi! (...) Laikas kiekvienam pajusti Jėzaus Kristaus raginimą. Kad tie, kurie kartais jaučiame polinkį atidėti šį sprendimą, žinotume, jog išmušė valanda. Tie, kurie nusiteikę pesimistiškai ir mano, kad jų ydoms nėra vaistų, tegu žino, jog atėjo valanda. Prasideda Gavėnia; žiūrėkime į ją kaip į keitimosi ir vilties laiką”15.
1 Plg. Vatikano II Susirinkimas, konst. Sacrosanctum Consilium, 109.
2 Jl 2, 12.
3 Pr 3, 19.
4 J. Leclerq, Siguiendo el año litúrgico, Madridas, 1957, p. 117.
5 Šv. Jonas Paulius II, homilija Pelenų trečiadienį, 1979 m. vasario 28 d.
6 Plg. Mt 6, 24.
7 Ez 36, 31–32.
8 Šv. Jonas Paulius II, Laiškas Novo incipiente, 1979 m. balandžio 8 d.
9 Šv. Pranciškus Salezietis, Pamokslas apie pasninką.
10 Šv. Leonas Didysis, valandų liturgija, ketvirtadienis po Pelenų dienos, antrasis skaitinys.
11 Šv. Kryžiaus Jonas, Cántico espiritual, 3, 3.
12 Šv. Chosemarija Eskriva, Kristus eina pro šalį, 9.
13 2 Kor 6, 1–2.
14 A. M. Garcia Dorronsoro. Tiempo para creer, p. 118.
15 Ten pat.