Pasakymu „kontempliatyvūs pasaulio viduryje“ šv. Chosemarija trumpai nusakė vieną iš esminių Opus Dei dvasios bruožų tvirtindamas, kad eilinis krikščionis, pašauktas pašventinti save viduryje pasaulio, gali pasiekti kontempliacijos pilnatvę neatsisakydamas savo pasaulietinės padėties, o būtent imdamasis laikinųjų užsiėmimų ir jų dėka.
Šis mokymas nėra abstrakčios reflekcijos vaisius, o paties šv. Chosemarijos įkūnytos būties pasekmė, kaip skaitome dekrete apie jo herojiškas dorybes: „Būdingiausių jo asmenybės bruožų reikia ieškoti ne tiek jo įspūdingose veikimo savybėse, kiek maldos gyvenime bei nuolatinėje vienybės patirtyje, dėl kurios jis tikrai tapo kontempliatyviu keliauninku“ (KONGREGACIJA, 1990, p. 24).
Šv. Chosemarija atvirai mokė apie kontempliaciją viduryje pasaulio: „Kontempliacija nepriklauso tik privilegijuotiesiems. Kai kurie žmonės, teturintys bazinių žinių apie religiją, mano, kad kontempliatyvūs žmonės visą dieną gyvena tarytum ekstazėje. Tai rodo didelį naivumą. Vienuoliai savo vienuolynuose visą dieną užsiima tūkstančiu darbų: valo namus ir užsiima tuo, kas jiems padeda pragyventi. Man dažnai rašo vienuoliai ir vienuolės, su užsidegimu ir meile Dievo Darbui, sakydami, kad daug už mus meldžiasi. Jie supranta tai, ko nesupranta daugelis žmonių: tai pasaulietinis kontempliatyvių žmonių gyvenimas viduryje pasaulyje, viduryje laikinųjų užsiėmimų“ (cituojama BELDA, 1998, p. 331).
Pasak šv. Chosemarijos, eilinis krikščionis turi būti kontempliatyvus būtent, kaip sakėme, savo įprastame gyvenime ir jo dėka, kadangi kontempliacija neapsiriboja keliais momentais per dieną: laikas asmeninei ir liturginei maldai, dalyvavimas šv. Mišiose ir panašiai, o turi apimti visą dieną, tapti nuolatine malda, kai siela „jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu“ (Dievo bičiuliai, 307). Todėl jis sakė: „Norėčiau, jog (…) galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis“ (Dievo bičiuliai, 238).
Galimybė pasiekti kontempliacijos pilnatvę viduryje pasaulio susijusi su tikrove, kuri yra pats jo dvasinės žinios branduolys – darbo ir įprastų užsiėmimų pašventinimas, nes būdas tapti kontempliatyviais viduryje pasaulyje – tai perkeisti darbą į maldą: „Dirbkime, dirbkime daug ir gerai, nepamiršdami, kad geriausias mūsų ginklas – malda. Todėl nepailsdamas kartoju, jog pasaulio sūkūryje mes turime būti kontempliatyvios sielos, siekiančios savo darbą paversti malda“ (Vaga, 497); o taip pat: „Mūsų gyvenimas – tai dirbti ir melstis, ir atvirkščiai, melstis ir dirbti. Kadangi ateina akimirka, kai kai nebepavyksta atskirti šių dviejų sąvokų, šių dviejų žodžių, kontempliacija ir veiksmas – galiausiai prote ir suvokime jos ima reikšti tą patį“ (cituojama RODRIGUEZ, 1986, p. 212). Šiuose dviejuose tekstuose išreikšta idėja, kad darbas ne tik gali būti perkeistas į maldą, bet netgi į kontempliatyvią maldą.
Taip šv. Chosemarija tvirtina, kad įmanoma pasiekti kontempliaciją kasdieniuose darbuose: tai „nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti“ (Dievo bičiuliai, 310). Dar daugiau – kuo labiau eilinis krikščionis paniręs laikinojoje tikrovėje, tuo stipriau turi jausti būtinybę vis gyviau suvokti esąs Dievo akivaizdoje, nes, priešingu atveju, negalėtų pašventinti šios tikrovės. „Mūsų kaip Dievo vaikų padėtis mus skatina – vis kartoju – puoselėti kontempliatyvią dvasią visuose žmogiškuose užsiėmimuose – būti šviesa, druska ir raugu, per maldą, per apsimarinimą, per religinę ir profesinę kultūrą, – įgyvendinant šį siekį: kuo labiau esame panirę pasaulyje, tuo labiau turime būti Dievo“ (Kalvė, 740).
Tęsdamas krikščionišką dvasinę tradiciją, jis teigia, kad kontempliacija savo esme reiškia žvelgti į Dievą „neatplėšiant žvilgsnio“ (Dievo bičiuliai, 296), ir tuo pačiu moko, kad Dievas suteikia savo malonę, kad tai būtų įmanoma taip pat ir pasaulietiniame gyvenime: „Niekad nesutiksiu su nuomone – nors ją gerbiu – tų, kurie maldą atskiria nuo aktyvaus gyvenimo, tarsi tai būtų nesuderinama. Mes, Dievo vaikai, turime būti kontempliatyvūs: žmonės, kurie minios triukšme moka rasti tylą sielos, esančios nuolatiniame pokalbyje su Viešpačiu: ir žvelgti į Jį taip, kaip žvelgiama į Tėvą, kaip žvelgiama į Draugą, kurį beprotiškai mylime“ (Kalvė, 738). Eilinis krikščionis gali atpažinti Dievą savo kasdieniame darbe: „Darbas gimsta iš meilės, atskleidžia meilę ir yra nukreiptas į meilę. Mes atpažįstame Dievą ne vien gamtos stebukluose, bet taip pat dirbdami ir stengdamiesi“ (Kristus eina pro šalį, 48). Kontempliatyvus vidinis nusiteikimas, tuo pačiu, eina kartu su nauju teologinės kasdienių užsiėmimų vertės atradimu: „Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedroje, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, šeimos namuose ir gausybėje kitų darbo sričių. Gerai supraskite: kažkas švento, dieviško slypi paprasčiausiose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atrasti (…) Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose“ (Pokalbiai, 114 ir 121).
Šv. Chosemarijos mokymas gali būti sutrauktas šiais žodžiais: „’Kontempliatyvūs viduryje pasaulio’, susivieniję su Dievu ir atpažįstantys savo tikrovę įvairiausiuose pasaulio užsiėmimuose bei situacijose ir jų dėka – toks, galiausiai, yra idealas, kurį mons. Eskriva siūlo kaip maldos gyvenimo tikslą“ (ILLANES, „Iglesia en el mundo: la secularidad de los miembros del Opus Dei“, OIG, p. 269-270). Pasakymu „kontempliatyvūs viduryje pasaulio“, šv. Chosemarija kviečia eilinius krikščionis puoselėti savo maldos gyvenimą ir pasiekti šį tikslą – kontempliaciją. Taigi, antrąją pasakymo dalį, „viduryje pasaulio“, reikia suprasti pilna teologine – dvasine prasme, suprantant, kad pasaulis yra en tik sociologinė erdvė, bet taip pat ir priemonė arba įrankis galėti pašventinti save ir pasiekti bendrystės su Dievu pilnatvę. Galiausiai, kontempliacijos viduryje pasaulio teigimas veda prie tiek kontempliatyvios maldos, tiek ir pasaulietinio gyvenimo naujos vertės atradimo, kuriuo pasižymi šv. Chosemarijos mokymas, paskutinių pasekmių.