Bendrinėje kalboje terminas „kontempliacija“ reiškia sutelktą fizinį žvilgsnį į kokį nors objektą ar fizinę erdvę, o taip pat, išvestine dvasine prasme, sutelkti dėmesį į kurį nors reikalą. Religiniame kontekste „kontempliacija – tai veiksmas, kuriuo tikintysis vidujai skverbiasi ir skonisi šviesos kupina dieviškųjų tiesų sfera» (ALVAREZ – ANCILLI, 1983, p. 472).

1. Sąvoka

Krikščioniškoje kalbėsenoje terminas „kontempliacija“ perėmė graikų – romėnų filosofinę mintį ir ją praturtino naujais elementais: pereinama nuo idėjų arba grožio kontempliacijos prie gyvos bendrystės su Trejybe suvokimo; visų panteizmo formų atmetimo ir transcendentinio Dievo kūrėjo, kuris kviečia žmogų tapti savo dieviško gyvenimo dalininku, teigimo. To dėka kontempliacija yra nauja tikrovė, iš kurios kyla abipusė pažinimo ir meilės sąveika artėjimo prie Dievo procese. Kontempliacija virsta veiksmu, meile Dievui ir artimui, kuri pasireiškia darbais (plg. ILLANES, 2003, pp. 308-309).

Dvasingumo istorijoje kontempliacija buvo kai kurių teologų studijų dalykas ir, specifiniu mistinės kontempliacijos atveju, mistikų fenomenologinio tipo aprašymo dalyku. Vis dėlto, nebuvo prieita prie visaapimančio atsakymo apie visus klausimus, kuriuos iškelia pati [kontempliacijos] sąvoka – tai yra suprantama kalbant apie tokią gilią temą. Apie šių raštų platumą liudija penki šimtai glausto stiliaus stulpelių Dictionnaire de Spiritualité (pranc. Dvasingumo žodyne). Temos platumas atleidžia mus nuo bandymo pateikti kad ir itin glaustą santrauką. Tad galime apsiriboti pastebėjimu, kalbant vien apie mūsų dienas, kad per pirmuosius keturis XX amžiaus dešimtimečius ir, tuo pačiu metu, dvasinei teologijai įsitvirtinant kaip mokslinei disciplinai, daugelis autorių skyrė savo gyvenimą vadinamajam „mistiniam klausimui“. „Šios polemikos iškelti klausimai gali būti nusakyti, iš esmės, kaip klausimai apie visuotinį pašaukimą į kontempliaciją ir santykį tarp asketikos ir mistikos krikščioniškame gyvenime“ (BOSCH, 2007, p. 477). Ši diskusija bei mokymas apie visuotinį pašaukimą į šventumą, kurį priminė ir iškėlė Antrasis Vatikano susirinkimas, vedė prie plataus kontempliacijos kaip įgimtos krikščioniškojo pašaukimo dimensijos pripažinimo: kiekvienas pakrikštytasis privalo siekti tapti kontempliatyviu, pasiekti glaudžią vienybę tarp Dievo pažinimo ir meilės Jam, kuri persmelktų visą [krikščionio] veikimą. Tokios pačios linijos laikosi Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kaip tai patvirtina n. 2014 ir pastraipos apie kontempliatyvią maldą (n. 2709-2719). Tas pats principas randamas ir šv. Chosemarijos dvasinio mokymo širdyje.

2. Šv. Chosemarijos mokymas

Paskelbtuose šv. Chosemarijos raštuose gana dažnas daiktavardis „kontempliacija“ (15 paminėjimų) bei būdvardis „kontempliatyvus/-i“ (25) ir, dar dažnesnis, veiksmažodis „kontempliuoti“ (116). Patraukia dėmesį dažnas veiksmažodžio vartojimas lyginant su daiktavardžiu ar būdvardžiu. Tai galima iš dalies paaiškinti šio žodžio vartojimu, teikiant jam bendrinę prasmę: „žiūrėti“, „matyti“, „liudyti“. Vis dėlto, neseniai paskelbtas tyrimas pažymi, kad aštuoniasdešimtyje teksto ištraukų žodis „kontempliuoti“ vartojamas būtent siekiant patarti maldoje „apmąstyti ir dar kartą išgyventi Evangelijos scenas Dievo akivaizdoje“ (ILLANES, 2003, p. 313). Tai irgi gali paaiškinti šį kiekinį skirtumą. Šiais atvejais šv. Chosemarija dažnai vartoja pasakymą „kontempliatyvūs viduryje pasaulio“, kad tuo būdu pasakytų, kad krikščionis ugdo maldos gyvenimą, atsiveria kontempliacijai taip pat ir „įprasto gyvenimo užsiėmimuose ir jų dėka, tuo būdu įtvirtindamas specifinį pasaulietišką būdą puoselėti kontempliatyvą maldą“ (BELDA, 2007, p. 175). Paliekant detalesnę šios temos analizę kitiems šio Žodyno straipsniams, vis dėlto, jau dabar pabrėžiame, kad, pasak šv. Chosemarijos, dieviškosios įsūnystės suvokimas, tai yra, žinojimas esant Dievo vaiku, krikščioniui yra paskata „su meile ir nuostaba kontempliuoti visa, kas yra sukurta mūsų Kūrėjo, Dievo Tėvo, rankų“ (Kristus eina pro šalį, 65). Ir, tuo būdu, matyti Dievą visame kame, priimant praktines to pasekmes. Pavyzdžiui, jis rašo: „Mokykis įžvelgti Viešpatį kiekviename įvykyje, kiekvienoje aplinkybėje ir tada iš visų įvykių gebėsi pasisemti daugiau meilės Dievui ir daugiau troškimų Jam atsiliepti“ (Kalvė, 96). Ir, ta pačia prasme, kaip vieną iš Dievo vaikų bruožų jis įvardina: „Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai“ (Kristus eina pro šalį, 13).

Krikščioniškas šventumas, kurio pagrindas visada yra malda, siekia pasireikšti kontempliatyvia malda. Kadangi pakrikštytųjų pašaukimas į šventumą yra visuotinis, taipogi galima dėl tos pačios priežasties sakyti, kad visi yra pašaukti į meilės kupiną Dievo kontempliaciją, kad ir kokios būtų aplinkybės, kuriomis jie gyvena ir klostosi jų būtis. Šv. Chosemarija, kurio mokymas skirtas visiems krikščionims, o ypač krikščionims tikintiesiems, kuriuos jis įvardina kaip „eilinius krikščionis“, rašo: „Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume“ (Dievo bičiuliai, 238).

Šv. Chosemarija taip pat moko kažko, ką pats yra giliai patyręs, – tai, kad kontempliatyvaus nusiteikimo ir nuolatinės maldos pagrindas turi būti atskiri laiko tarpai, kasdien ypatingu būdu skirti maldai. Tuo jis rodo vienybę su krikščioniškąja Tradicija, kurią atspindi ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas: „Neįmanoma melstis „visą laiką“, jeigu, to trokšdami, nesimeldžiame tam tikrais momentais, kurie esti krikščioniškos maldos pakilimo metas intensyvumo ir trukmės požiūriu“ (KBK, 2697). Iš tiesų, aukščiausia maldos išraiška yra kontempliatyvi malda (plg. KBK, 2699), kurios pradžia, su malonės pagalba, yra pastangos nuolat pasilikti Dievo akivaizdoje. Šv. Chosemarija tai apmąsto, pavyzdžiui, tame dvasiniame kelyje, kurį pristato savo homilijoje „Šventumo link“: „Pradedame žodinėmis maldomis, kurias daugelis iš mūsų kartojome dar būdami vaikai: tai paprastos, nuoširdžios frazės, skirtos Dievui ir Jo Motinai (...) Argi tai nėra, tam tikra prasme, kontempliacijos pradžia, akivaizdi nuoširdaus pasitikėjimo Dievu išraiška?“ (Dievo bičiuliai, 296).

Malda plėtojasi tikėjimo, vilties ir meilės aktais, kurie suteikia formą pačiai būčiai; mąstymo malda, antroji maldos išraiška (plg. KBK, 2699) sudabartintoje ir dar kartą išgyventoje Evangelijoje atranda savo mėgiamiausią maistą: „Nori mokytis iš Kristaus ir imti iš Jo gyvenimo pavyzdį? – Atsiversk šventąją Evangeliją ir klausyk Dievo pokalbio su žmonėmis,... su tavimi“ (Kalvė, 322). Toks yra kontekstas, kuriame šv. Chosemarija dažniausiai vartoja kontempliacijos sąvoką, kalbėdamas apie Jėzaus ir Marijos gyvenimo scenų išgyvenimą dar kartą ir jų sudabartinimą: „Bažnyčia skatina apmąstyti jo slėpinius, kad drauge su Švenčiausiosios Marijos džiaugsmu, skausmu ir garbe mūsų mintyse ir vaizduotėje įsispaustų nuostabus Viešpaties pavyzdys: trisdešimt paprasto gyvenimo metų, treji pamokslavimo metai, žeminanti Kančia ir šlovingas Prisikėlimas“ (Dievo bičiuliai, 299).

Nuo bendravimo su Švenčiausiąja Jėzaus Žmogyste, su Marija ir Juozapu, pereinama prie bendravimo su Dieviškaisiais Asmenimis: „nuo žemiškosios trejybės prie dangiškosios Trejybės“, kaip mėgdavo kartoti šv. Chosemarija. „Mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį“ (Dievo bičiuliai, 306). Šv. Chosemarija puikiai suvokė, kad kontempliacija yra dovana. Tuo pačiu, jis laikė tai kiekvieno krikščionio tikslu, nes tai reiškė vienybę su Dievu: „Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai, nes Viešpats (...) darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas“ (Dievo bičiuliai, 308).