I. Pirmajame Mišių skaitinyje pasakojama apie tai, kaip Mozė užtaria savo tautą prieš Jahvę, kad nebaustų jos už neištikimybę. Pateikia jaudinančius argumentus: geras Viešpaties vardas pagonių tarpe, ištikimybė Sandorai, sudarytai su Abraomu ir jo palikuonimis... Nepaisant išrinktosios Tautos neištikimybės ir išsišokimų Viešpats dar kartą atleidžia. Negana to, Dievo meilė savo Tautai, o per ją ir visai žmonijai pasieks aukščiausią išraišką: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą1.
Visiškas Kristaus pasiaukojimas už mus, viršūnę pasiekiąs Golgotoje, yra labiausiai įpareigojantis pašaukimas atsiliepti į Jo didžią meilę kiekvienam iš mūsų. Ant Kryžiaus Jėzus visiškai atsidavė Tėvo valiai ir parodė didžiausią meilę visiems žmonėms, kiekvienam iš jų: pamilo mane ir paaukojo save už mane2. Prieš šį neištiriamą Meilės slėpinį turėčiau savęs klausti: ką aš darau dėl Jo? Kaip atsiliepiu į Jo Meilę?
Golgotoje Mūsų Viešpats, Kunigas ir Auka, save aukoja dangiškajam Tėvui, praliedamas savo Kraują, taigi šis tapo atskirtas nuo Jo Kūno. Taip iki galo vykdė Tėvo valią.
Tėvo troškimas buvo, kad įvyktų šio pasaulio Atpirkimas; Jėzus jį priima su meile ir didžiausiu klusnumu. Šis vidinis savęs paaukojimas yra Jo aukos esmė. Tai meilingas beribis atsidavimas Tėvo valiai.
Bet kuriame tikrame pasiaukojime būna keturi esminiai elementai, ir visi jie yra Kryžiaus pasiaukojime: kunigas, auka, vidinis atnašavimas ir išorinis pasiaukojimo parodymas. Išorinis parodymas turi būti vidinės nuostatos išraiška. Jėzus miršta ant Kryžiaus, išoriškai parodydamas – savo žodžiais ir darbais – meilingą vidinį atsidavimą. Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią3: misija, kurią man skyrei, pabaigta, aš įvykdžiau tavo valią. Jis yra, tada ir dabar, Kunigas ir Auka: Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangaus vartus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo. Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį4.
Šis vidinė Jėzaus auka teikia pilną reikšmę visiems išoriniams jo savanoriško pasiaukojimo elementams: nukryžiavimui, apnuoginimui, įžeidimams...
Kryžiaus auka yra unikali. Kunigas ir Auka yra vienas ir tas pats dieviškasis asmuo: įsikūnijęs Dievo Sūnus. Jėzų Tėvui paaukojo ne Pilotas ar Kajafas, ar prie Jo kojų susirinkusi minia. Tai buvo Jis, atidavęs save pats. Kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo akimirką Jėzus gyveno tobulai susitapatinęs su Tėvo valia, bet kaip tik Golgotoje Sūnaus atsidavimas pasiekia savo aukščiausią išraišką.
Mes, norintys sekti Jėzumi, tetrokštantys, kad mūsų gyvenimas būtų Jo gyvenimo atspindys, savo šios dienos maldoje turime klausti, ar mokame jungtis prie Jėzaus atnašavimo Tėvui, priimant Dievo valią, kiekvieną akimirką, džiaugsmuose ir sunkumuose, dalykuose, kuriais užimta kiekviena mūsų diena, sunkiausiomis akimirkomis, kokiomis gali būti nesėkmė, sielvartas ar liga, ir lengvomis akimirkomis, kai jaučiame sielą esant kupiną džiaugsmo.
„Mano Motina ir Valdove, mokyk mane tarti „taip“, kuris, kaip ir tavasis „taip“, sutaptų su Jėzaus šauksmu Tėvui: non mea voluntas... (Lk 22, 42) – tebūna ne mano, bet Dievo valia“5.
II. Norėdami šiandien apmąstyti vienybę, esančią tarp Aukos ir šventųjų Mišių, sutelkime dėmesį į vidinę auką, kuria Kristus aukoja save, su visišku atsidavimu ir meilingu klusnumu savo Tėvui. Šventosios Mišios ir Kryžiaus Auka yra viena ir ta pati auka, nors ir atskirtos laiko; vėl tampa dabartimi ne skaudžios ir žiaurios Golgotos aplinkybės, bet visiškas meilingas Mūsų Viešpaties klusnumas Tėvo valiai. Šis vidinis savęs paaukojimas yra tapatus Golgotoje ir šventosiose Mišiose: tai Kristaus pasiaukojimas. Tas pats Kunigas, ta pati Auka, tas pats pasiaukojimas ir klusnumas Dievo Tėvo valiai; pasikeičia išorinė to paties atsidavimo išraiška: Golgotoje – per Jėzaus Kančią ir Mirtį; Mišiose – per sakramentinį, ne kruviną, Kristaus Kūno ir Kraujo atskyrimą duonos ir vyno transsubstanciacijos dėka.
Kunigas Mišiose yra tik Kristaus, Aukščiausio ir Amžinojo Kunigo, instrumentas. Kristus aukoja save kiekvienose Mišiose tuo pat būdu, kokiu tai padarė Golgotoje, nors dabar tai daro per kunigą, kuris veikia in persona Christi (Kristaus asmenyje). Todėl bet kurios Mišios, nors ir būtų kunigo laikomos privačiai, yra ne privatus veiksmas, o Kristaus ir Bažnyčios veiksmas, kuri aukojama auka mokosi aukoti save kaip visuotinę auką ir skiria viso pasaulio išganymui vienintelę ir begalinę Kryžiaus aukos atperkamąją galią“6.
Per kiekvienas Mišias save aukoja pats Kristus, rodydamas meilingą atsidavimą savo dangiškajam Tėvui, šiandien išreikštą duonos Konsekracija ir – atskirai – vyno Konsekracija. Tai kulminacinė šventųjų Mišių akimirka, esmė, branduolys.
Šios dienos malda - gera proga ištirti, kaip dalyvaujame šventosiose Mišiose. „Ar esate čia su tokiu pačiu nusiteikimu, su kuriuo Švenčiausioji Mergelė buvo Golgotoje, laikydami save esant to paties Dievo ir tapačios aukos atlikimo akivaizdoje?“7. Meilė, visiškas susitapatinimas su Dievo valia, savęs paaukojimas, bendraatpirkimo įkarštis.
III. Mišių Auka, būdama iš esmės tapati Kryžiaus Aukai, turi begalinę vertę. Per kiekvienas Mišias Dievui Tėvui aukojami begaliniai garbinimas, padėka ir atsilyginimas, nepriklausomai nuo dalyvaujančiųjų ir celebranto konkrečių nusiteikimų, nes Kristus yra pagrindinis Aukotojas ir aukojama Auka. Vadinasi, nėra tobulesnio būdo garbinti Dievą, kaip Mišių aukojimas, kur Jo Sūnus Jėzus Kristus aukojamas kaip Auka, pats veikdamas kaip Vyriausiasis Kunigas.
Taip pat nėra tobulesnio būdo dėkoti Dievui už visa, kas yra, ir už jo nuolatinį gailestingumą mums: nieko negali būti mielesnio Dievui kaip altoriaus Auka. Kaskart, kai laikomos šventosios Mišios, dėl begalinio Kunigo ir Aukos orumo atsilyginama už visas pasaulio nuodėmes: kalbama apie vienintelį ir tinkamą atsilyginimą, prie kurio turime jungti savo atsiteisimo aktus. Tai vienintelė pritinkama auka, kurią galime atnašauti mes, žmonės, ir per ją gali įgyti begalinės vertės mūsų kasdieninis darbas, mūsų skausmas ir mūsų džiaugsmai. Šventosios Mišios „tikrai yra krikščioniškojo pasaulio širdis ir centras“8. Šioje šventoje Aukoje „įrašyta tai, ką giliausio turi kiekvieno žmogaus gyvenimas: tėvo, motinos, vaiko, senelio, berniuko ir mergaitės, profesoriaus ir studento, išsilavinusio žmogaus ir paprasto žmogaus, vienuolės ir kunigo gyvenimas. Kiekvieno be išimties. Tai čia žmogaus gyvenimas Eucharistijos dėka įsiterpia į gyvojo Dievo slėpinį“9.
Kiekvienų Mišių vaisiai yra begaliniai, bet mumyse juos sąlygoja mūsų asmeniniai nusiteikimai, ir todėl jie riboti.
Mūsų Motina Bažnyčia kviečia mus dalyvauti aukščiausiame akte, koks įvyksta kiekvieną dieną, sąmoningai, aktyviai ir pamaldžiai10. Ypač turime stengtis būti dėmesingi ir susikaupę Konsekracijos momentu; tomis akimirkomis stenkimės įsismelkti į sielą to, kuris sykiu Kunigas ir Auka, į jo meilingą pasiaukojimą Dievui Tėvui, kaip įvyko Golgotoje. Tada ši Auka bus centrinis mūsų kasdienio gyvenimo taškas, kaip yra centrinis visos liturgijos ir Bažnyčios gyvenimo taškas. Mūsų vienybė su Kristumi Konsekracijos akimirką bus tuo pilnesnė, kuo labiau susitapatinsime su Dievo valia, kuo labiau būsime pasirengę aukotis. Vienybėje su Sūnumi aukojame Tėvui šventąsias Mišias ir sykiu aukojame pačius save Jam, su Juo ir Jame. Šis vienybės aktas turi būti toks gilus ir tikras, kad persmelktų visą mūsų dieną ir lemiamai paveiktų mūsų darbą, mūsų santykius su kitais, mūsų džiaugsmus ir nesėkmes – viską.
Jei tuomet, kai ateina Komunijos akimirka, Jėzus mus randa su šiais pasiaukojimo, meilingo tapatinimosi su Dievo Tėvo valia nusiteikimais, argi jis darys ką kita, kaip išlieti mumyse Šventąją Dvasią, su visomis jos dovanomis ir malonėmis? Turime daug pagalbų, kad gerai gyventume šventąsias Mišias. Tarp kitų – pagalba angelų, kurių „tuomet visada dalyvauja gausiai, kad savo buvimu pagerbtų šį šventą slėpinį. Jei jungiamės prie jų toje pačioje dvasioje, neabejotina, kad turime palankiai nuteikti Dangų, kai triumfuojanti Bažnyčia ir kovojanti Bažnyčia prisideda prie Mūsų Viešpaties draugijos šiame dieviškame akte, kad (Jame ir per Jį) laimėtų mums Dievo Tėvo širdį ir pelnytų mums visokeriopą Jo gailestingumą“11. Kreipkimės į juos, kad išvengtume neatidumų, ir stenkimės su didesne meile puoselėti šį unikalų metą, kai dalyvaujame Kryžiaus Aukoje.
1 Jn 3, 16.
2 Gal 2, 20.
3 Lk 23, 46.
4 Žyd 4, 14–15.
5 Šv. Chosemarija, Kryžiaus kelias, IV, 1.
6 Šv. Paulius VI, Enc. Mysterium Fidei, 1965 m. rugsėjo 3 d., 4.
7 Šv. Arso klebonas, Pamokslas apie nuodėmę.
8 Šv. Jonas Paulius II, Homilija Venegono seminarijoje, 1983 m. gegužės 21 d.-
9 Šv. Jonas Paulius II, Homilija uždarant XX Nac. Italijos Eucharistinį kongresą, 1983 m. gegužės 25 d.
10 Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 48 ir 11.
11 Šv. Pranciškus Salezietis, Išganymo kelias.