I. Mišių Evangelijoje sakoma, kad kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi¹.

Liga, fizinė negalia paprastai be ryšio su nuodėme, simbolizuoja padėtį, kurioje yra žmogus nusidėjėlis; dvasiškai jis yra aklas, kurčias, paralyžiuotas... Išgydymai, kuriuos padaro Jėzus, be konkretaus ir istorinio išgydymo fakto, taip pat yra simbolis: atstovauja dvasiniam išgydymui, kurį Jis atėjo atlikti žmonėse. Daugelis Jėzaus su ligoniais padarytų gestų yra tarsi sakramentų įvaizdis.

Dėl Evangelijos ištraukos, kuri skaitoma Mišiose, šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja, kad tas žmogus „negalėjo pats pateikti savo maldavimo, nes buvo nebylys; negalėjo melsti ir kitų, nes demonas buvo supančiojęs jo liežuvį, o sykiu su liežuviu turėjo suvaržęs ir sielą“². Velnias jį laikė gerai suvaržytą.

Kai asmeninėje maldoje neišsakome Viešpačiui savo negalių ir nemeldžiame, kad jas išgydytų, arba kai neišstatome šių savo negalių dvasiniame vadovavime, kai tylime, nes puikybė surakinusi mūsų lūpas, liga tampa praktiškai neišgydoma. Nekalbėjimą apie žalą, kurią patiria siela, dažnai lydi neišklausymas; siela tampa kurčia Dievo reikalavimams, atmetami argumentai ir įrodymai, kurie galėtų duoti šviesos grįžti į gerą kelią. Priešingai, mums bus lengva nuoširdžiai atverti širdį, jei stengiamės gyventi šį patarimą:„nebijok vargano kūno ir žmogiškųjų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai jo ieškoti, nes Jis mus apvalo“³.

Šiandien atliepiamojoje Mišių psalmėje kartodami O kad išgirstumėte šiandien, ką jis sako! Nebūkite kietaširdžiai⁴, suformuluokime pasiryžimą nesipriešinti malonei, visada būnant labai nuoširdžiais.

II. Kad gyventume tikrai žmogišką gyvenimą, turime labai mylėti tiesą, kuri tam tikra prasme yra kažkas šventa, su kuo reikia elgtis su pagarba bei meile. Tiesą kartais taip užtemdo nuodėmė, aistros ir materializmas, kad nemylint jos būtų neįmanoma jos atpažinti. Taip lengva priimti melą, kai šis ateina į pagalbą tingumui, tuštybei, juslingumui, netikram prestižui...! Kartais nenuoširdumo priežastis būna tuštybė, puikybė, baimė palikti blogį.

Viešpats taip myli šią dorybę, kad apie save yra pareiškęs: Aš esu Tiesa⁵, tuo tarpu velnias yra melagis ir melo tėvas⁶, visa tai, kas žada apgaulę. Jėzus prašys Tėvą dėl savųjų, dėl mūsų, kad būtume pašventinti tiesa⁷.

Šiandien daug kalbama apie nuoširdumą, tikrumą ar panašius žodžius, ir vis dėlto žmonės linkę slėptis anonimiškume ir dažnai nuo savęs bei kitų dangstyti tikrąsias savo veiksmų paskatas. Taip pat ir Dievo akivaizdoje ketina praeiti anonimiškai ir vengia asmeninio susitikimo su Juo maldoje ir sąžinės patikrinime. Tačiau negalėsime būti geri krikščionys, jei nėra nuoširdumo sau patiems, Dievui ir kitiems žmonėms. Mes, žmonės, kartais bijome tiesos, nes ji reikli ir kebli. Ir apibrėžtose situacijose gali kilti pagunda apsimesti, panaudoti mažą apgaulę, pusinę tiesą, patį melą; kitais kartais galime jausti pagundą pervadinti faktus ar dalykus, kad tiesos tokios, kokia ji yra, sakymas nebūtų toks šaižus.

Nuoširdumas – pirmaeilė krikščioniška dorybė. Ir negalėtume būti geri krikščionys, jei negyventume jos su visomis pasekmėmis. Nuoširdumas sau skatina pripažinti savo klaidas nedangstant jų, neieškant netikrų pateisinimų; jis verčia mus būti visada budrius prieš pagundą „sufabrikuoti“ tiesą, pateikti kaip tiesą tai, kas mums patogu, kaip daro tie, kurie bando apgauti save sakydami, kad „jiems“ nėra nuodėmė kas nors Dievo Įstatymu uždrausto. Prie to, kad žmogus nėra nuoširdus sau, gali prisidėti subjektyvumas, aistros, drungnumas. Asmuo, negyvenantis šio radikalaus nuoširdumo, lengvai iškreipia savo sąžinę ir vidumi tampa aklas Dievo dalykams.

Kitas dažnas būdas apgaudinėti save – nenorėti patirti tiesos pasekmių, kad nereiktų su jomis susidurti, arba sakyti ne visą tiesą: „Niekada nenori ieškoti tiesos iki galo. Kartais iš mandagumo. Kitais kartais – dažniausiai – kad sau pačiam neprisidarytum nemalonumų. Kai kada – kad nebūtų nemalonumų kitiems. Tačiau visuomet iš bailumo. Taip bijodamas prisikasti iki esmės, niekada nebūsi teisingai sprendžiantis žmogus“⁸.

Kad būtume nuoširdūs, pirma naudotina priemonė yra malda: prašyti Viešpatį, kad matytume klaidas, charakterio ydas..., kad duotų mums stiprybės pripažinti jas tokiomis ir drąsos prašyti pagalbos bei kovoti. Antra, kasdienis sąžinės patikrinimas, trumpas, bet veiksmingas, kad save pažintume. Tada – dvasinis vadovavimas ir Išpažintis, iš tiesų atveriant sielą, sakant visą tiesą, su troškimu, kad nuodėmklausys pažintų mūsų vidų ir galėtų padėti mūsų kelyje link Dievo. „Neleiskite, kad jūsų sielos taptų puvinio židiniu, tegu ir nedideliu. Kalbėkite. Tekantis vanduo švarus; stovintis vanduo virsta pelke, pilna dvokiančių nešvarumų, geriamasis vanduo pasidaro bakterijų terpe“⁹. Dažnai būti nuoširdiems mums padės pirmiausia sakymas to, kasmums sunkiausia.

Su malonės pagalba atrėmę šį nebylumo demoną patirsime, kad vienas iš betarpiškų nuoširdumo vaisių – džiaugsmas ir sielos ramybė. Todėl prašykime Dievą šios dorybės sau ir kitiems.

III. Nuoširdūs Dievui, sau patiems ir kitiems. Jei nesame tokie Dievui, negalime nei Jo mylėti, nei Jam tarnauti; jei nesame nuoširdūs sau, negalime turėti gerai susiformavusią sąžinę, kuri myli gėrį ir atmeta blogį; jei nesame tokie kitiems, bendrabūvis tampa neįmanomas, ir mes nepatinkame Viešpačiui.

Aplinkiniai turi pažinti mus kaip teisingus žmones, kurie niekada nemeluoja ir neapgaudinėja. Mūsų kaip krikščionių ir garbingų vyrų bei moterų žodis turi turėti kitiems didelę vertę: Verčiau jūs sakykite: Taip, jei taip, Ne, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo¹⁰.

Viešpats nori pabrėžti padoraus žmogaus, kuris jaučiasi įpareigotas to, ką sako, žodį. Tiesa mūsų veiksmuose taip pat turi būti mūsų bendravimo su Dievu atspindys.

Tiesos meilė paskatins mus taisytis, jei suklydome. „Įprask niekad tyčiomis nemeluoti nei teisindamasis, nei kitaip, ir tam tikslui prisimink, kad Dievas yra tiesos Dievas. Jei kartais netyčia nusižengi jai, ištaisyk tai tuoj pat, jei gali, su kokiu nors paaiškinimu ar išpirka; daryk taip, nes tikras atsiprašymas turi daugiau malonės ir jėgos, kad būtų atleista, negu melas“¹¹.

Kita su teisingumu ir nuoširdumu susijusi dorybė – sąžiningumas, kuri yra teisingumas elgesyje: duoto žodžio, pažadų, sutarčių laikymasis. Mūsų draugai ir žmonės, su kuriais bendraujame, turi pažinti mus kaip sąžiningus vyrus ir moteris. Ištikimybė – tai lojalumas griežtam su Dievu ir Jo akivaizdoje sudarytam susitarimui. Jėzų vadina Ištikimuoju ir Teisiuoju¹². Ir Šventajame Rašte apie Dievą nuolat kalbama kaip tą, kuris ištikimas sandorai su savo tauta, tą, kuris ištikimai vykdo pažadėto išganymo planą¹³.

Neištikimybė – visada apgaulė, tuo tarpu ištikimybė – asmeniniame ir socialiniame gyvenime būtina dorybė. Ja, pavyzdžiui, remiasi santuoka, kontraktų vykdymas, valdančiųjų veiksmai...

Meilė tiesai taip pat mus paskatins vengti skubotų išvadų, pagrįstų paviršutiniška informacija apie žmones ar faktus. Reikia turėti sveiko kritiškumo dėl žinių, skleidžiamų per radiją, televiziją, laikraščius ar žurnalus, kurios dažnai būna tendencingos arba tiesiog nepilnos. Dažnai objektyvūs faktai įvelkami į nuomones ar interpretacijas, kurios gali perteikti iškreiptą tikrovės vaizdą. Ypatingai atsargūs turime būti su žiniomis, tiesiogiai ar netiesiogiai liečiančias Bažnyčią. Iš tos pačios meilės tiesai turime palikti nuošalyje sektantiškus informacijos kanalus, kurie drumsčia vandenį, ir ieškoti objektyvios informacijos, teisingos ir su kriterijumi, sykiu prisidėdami prie teisingo kitų informavimo. Tada taps tikrove Jėzaus pažadas: Tiesa padarys jus laisvus¹⁴.

1 Lk 11, 14; Mt 9, 32-33.

2 Šv. Jonas Auksaburnis, Homilijos apie Evangelijas, 32, 1.

3 Šv. Chosemarija, Vaga, 134.

4 Ps 95.

5 Jn 14, 6.

6 Jn 8, 44.

7 Plg. Jn 17, 17 ir toliau.

8 Šv. Chosemarija, Kelias, 33.

9 Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, 181.

10 Mt 5,37.

11 Šv. Pranciškus Salezietis, Introduction a la vie dévote, III, 30.

12 Apr 19, 11.

13 Plg. Rom 3, 7.

14 Jn 8, 32.