I. Džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę..., giedame Mišių įžangos priegiesmyje: Laetare, Jerusalem...1
Džiaugsmas – esminis krikščionio bruožas, ir Bažnyčia šiuo liturginiu laikotarpiu nepaliaujamai mums tai primena, kad nepamirštume, jog jis turi būti visuose mūsų gyvenimo momentuose. Yra džiaugsmas, kuris išryškėja Advento viltyje, kitas, guvus ir spindintis, – Kalėdų laiku; vėliau – džiaugsmas būti greta prisikėlusio Kristaus; šiandien, jau įsibėgėjus Gavėniai, apmąstome Kryžiaus džiaugsmą. Tai vis tas pats džiugesys būti greta Kristaus: „Tik apie Jį kiekvienas mūsų gali sykiu su šventuoju Pauliumi visiškai teisingai pasakyti: Pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Iš čia turi prasidėti jūsų giliausias džiaugsmas, iš čia turi kilti jūsų jėga ir jūsų atrama. Jeigu jums, nelaimei, tenka patirti kartėlį, kentėti kančias, patirti nesupratimus ir net įpulti į nuodėmę, tegu jūsų mintys krypsta į Tą, kuris visada jus myli ir savo, kaip Dievo, neribota meile padeda įveikti bet kokį išbandymą, užpildo visas mūsų spragas, atleidžia visas mūsų nuodėmes ir entuziastingai pastūmėja mus į vėl saugų ir džiugų kelią”2.
Šis sekmadienis tradiciškai žinomas kaip Sekmadienis Laetare – dėl pirmo Įžangos priegiesmio žodžio. Gavėnios liturgijos griežtumas pertraukiamas šiuo sekmadieniu, kai mums kalbama apie džiaugsmą. Šiandien leidžiama, kad kunigo drabužių ornamentai vietoj violetinių būtų rožiniai3, jei tokių turima, ir kad altorius būtų puošiamas gėlėmis, ko kitomis Gavėnios dienomis nedaroma4.
Taip Bažnyčia nori mums priminti, kad džiaugsmas visiškai suderinamas su apsimarinimu ir skausmu. Džiaugsmui priešingas yra liūdesys, o ne atgaila. Giliai išgyvendami šį liturginį laiką, kuris veda link Kančios – ir todėl link skausmo – suprantame, kad artintis prie Kryžiaus reiškia ir tai, kad vis artėja mūsų Atpirkimo akimirka. Todėl Bažnyčia ir kiekvienas iš jos vaikų prisipildo džiaugsmo: Laetare,džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite ją.
Apsimarinimas, kurį gyvename šiomis dienomis, neturi temdyti mūsų vidinio džiaugsmo, kaip tik priešingai: turi jį didinti, nes artėja mūsų Atpirkimas, artėja meilės eikvojimas žmonėms – o tokia yra Kančia, Velykų džiaugsmas jau čia pat. Todėl norime būti labai vieningi su Viešpačiu, kad ir mūsų gyvenime dar sykį pasikartotų tas pats procesas: per Jo Kančią ir Kryžių prieiti Jo Prisikėlimo šlovę ir džiaugsmą.
II. Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!5. Džiaukitės džiaugsmu, kuris tolygus laimei, vidiniam džiugesiui ir kuris logiškai pasireiškia ir žmogaus išorėje.
„Kaip žinia, yra įvairūs„laimės“ laipsniai. Tauriausia jos išraiška – džiaugsmas ar „laimė“ griežtąja prasme, kai žmogus savo aukščiausių sugebėjimų lygiu randa pasitenkinimą turėti žinomą ir mylimą gėrį (...). Tuo pagrįsčiau jis pažįsta dvasinį džiaugsmą ir laimę, kai jo dvasia turi Dievą, žinomą ir mylimą kaip aukščiausias ir nekintantis gėris“6. Ir Paulius VI tęsia: „Technologinei visuomenei pavyko padauginti progų patirti malonumą, bet jai labai sunku sužadinti džiaugsmą. Nes džiaugsmo šaltinis kitas; jis – dvasinis. Dažnai netrūksta pinigų, komforto, higienos, materialinio saugumo; deja, daugelio gyvenimo dalį sudaro nuobodulys, širdgėla, liūdesys“7.
Krikščionis puikiai supranta šias Šventojo Tėvo išsakytas mintis. Ir žino, kad džiaugsmas kyla iš širdies, kuri jaučia esanti Dievo mylima ir savo ruožtu beprotiškai myli Viešpatį. Širdies, kuri dar ir stengiasi, kad ši meilė Dievui pasireikštų darbais, nes žino – su ispanų dainos priedainiu, – kad „meilę rodo darbai, o ne gražūs žodžiai“. Širdies, kuri vienybėje ir taikoje su Dievu, tad nors žino, jog yra nusidėjėlė, skuba prie atleidimo šaltinio: Kristaus Atgailos sakramento.
Su džiaugsmu atnašaujame, Viešpatie, sekmadienio dovanas, kurios mums neša išganymą, ir meldžiame, kad mums padėtum...8. Kančios ir bėdos lydi kiekvieną žmogų žemėje, bet kančia pati savaime nekeičia ir neapvalo; netgi gali būti maištavimo ir nemeilės priežastis. Kai kurie krikščionys priėję Kryžių atsiskiria nuo Mokytojo, nes jie tikisi grynai žmogiškos laimės, laisvos nuo skausmo ir lydimos natūralių gėrybių.
Viešpats mūsų prašo, kad atsikratytume skausmo, nelaimių baimės ir vienytumėmės su Juo, o Jis mūsų laukia ant Kryžiaus. Mūsų siela bus labiau apvalyta, mūsų meilė bus stipresnė. Tada suprasime, kad džiaugsmas – labai arti Kryžiaus. Dar daugiau, kad niekad nebūsime laimingi, jei nesusivienysime su Kristumi ant Kryžiaus, ir niekad nemokėsime mylėti, jei sykiu nemylime aukos. Šios kančios, kurios vien protu atrodo neteisingos ir beprasmės, yra reikalingos mūsų asmeniniam šventumui ir daugelio sielų išganymui. Bendraatpirkimo slėpinyje mūsų skausmas, suvienytas su Kristaus kančiomis, įgyja nelygstamą vertę visai Bažnyčiai ir visai žmonijai. Jei kreipiamės į Viešpatį su nuolankumu, Jis mums padeda suprasti, jog visa - įskaitant tai, kas žmogiškai menkiau paaiškinama, – išeina į gera mylintiems Dievą9. Skausmas, kai jam suteikiama prasmė, kai pasitarnauja tam, kad daugiau mylėtume, teikia vidinę ramybę ir gilų džiaugsmą. Todėl Viešpats dažnai laimina Kryžiumi.
Taigi turime eiti „savęs atsižadėjimo keliu: Kryžius ant tavo pečių, šypsena tavo lūpose ir šviesa tavo sieloje“10.
III. Krikščionis atiduoda save Dievui ir kitiems žmonėms, apsimarina ir yra sau reiklus, ištveria nepatogumus... ir visa tai daro su džiaugsmu, nes supranta, jog šie dalykai praranda nemažai savo vertės, jei daromi nenoromis: Dievas myli linksmą davėją11. Neturi mūsų stebinti, kad apsimarinimas ir atgaila mums kainuoja; svarbu, kad mokėtume eiti link jų ryžtingai, su džiaugsmu patikti Dievui, kuris mus mato.
„‘Patenkintas?’ Šis klausimas privertė mane susimąstyti. Dar nesugalvota žodžių, išreiškiančių visa, ką jauti širdyje ir valioje, žinodamas esąs Dievo vaikas“12. Logiška, kad jaučiantis esąs Dievo vaiku patiria šį vidinį džiugesį.
Patirtis, kurią mums perduoda šventieji, šia prasme yra vienbalsė. Pakaktų prisiminti, ką išpažįsta apaštalas šventasis Paulius korintiečiams: Aš kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose13. Ir tinka priminti, kad šventojo Pauliaus gyvenimas nebuvo lengvas ar patogus: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą14. Na štai, su visu tuo, ką čia išvardijo, šventasis Paulius nuoširdus sakydamas: Aš kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.
Nebetoli Didžioji savaitė bei Velykos, o todėl ir Dievo atleidimas, gailestingumas, atjauta, malonės gausybė. Dar kelios dienos, ir mūsų išganymo slėpinys išsipildys. Jei kada bijojome atgailos, atsiteisimo, sukaupkime drąsą galvodami, kad laikas trumpas, o atpildas didelis neproporcingai mūsų menkoms pastangoms. Su džiaugsmu sekime Jėzų iki Jeruzalės, iki Golgotos, iki Kryžiaus. Be to, „argi ne tiesa, kad vos tik nustoji bijojęs Kryžiaus, to, ką žmonės vadina kryžiumi, ir tavo valia paklūsta Dievo Valiai, tu esi laimingas, ir išnyksta visi tavo rūpesčiai, visos fizinės ar moralinės tavo kančios?“15
1 Iz 66, 10–11.
2 Šv. Jonas Paulius II, Prakalba, 1980 m. kovo 1 d.
3 Romos Mišiolas, Bendroji tvarka, n. 308.
4 Caeremoniale Episcoporum, 1984, 48.
5 Fil 4, 4.
6 Šv. Paulius VI, ap.par. Gaudete in Domino, 1975 m. gegužės 9 d., I.
7 Ten pat.
8 Atnašų malda, 4 Gavėnios sekmadienis.
9 Plg. Rom 8, 28.
10 Šv. Chosemarija, Kryžiaus kelias, II, 3.
11 2 Kor 9, 7.
12 Šv. Chosemarija, Vaga, 61.
13 2 Kor 7, 4.
14 2 Kor 11, 24–27.
15 Šv. Chosemarija, Kryžiaus kelias, II.