Praėjus 800 metų po šv. Pranciškaus mirties jo radikalus neturto pasirinkimas vis dar traukia Bažnyčią. Iš pirmo žvilgsnio, gali būti sunku tai susieti su šv. Chosemarijos dvasingumu, kuris, visų pirma, skirtas krikščionims, pašauktiems šventėti darbe ir įprastoje pasaulio tikrovėje. Ir vis dėlto, jeigu žvelgiame į esmę, iškyla stulbinanti darna: abiems tikrojo krikščioniško neturto pradžia yra ne daiktuose, ne gėrybėse, o širdyje.
Šv. Pranciškus teikia pirmenybę pasakymui, kuris dar radikalesnis nei pats žodis „neturtas“: gyventi sine proprio, be nieko savo. Taip reguloje jis nusako brolių gyvenimą[1]. Tai reiškia daugiau nei vien neturėti pinigų ar kito turto. Šis sine proprio turi daug didesnę dvasinę gelmę – tai reiškia nepaversti savu net ir to gėrio, kurį Dievas nuveikia per mus. „Grąžinkime aukščiausiajam Viešpačiui Dievui visas gėrybes“, rašo Pranciškus, nes „nes Jam priklauso visas gėris ir tik Jis yra geras“[2].
Kelia nuostabą dar kartą atrasti kone tą pačią įžvalgą šv. Pauliaus žodžiuose, kuriuos perima šv. Chosemarija: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“. Talentai, protas, sveikata, pasisekimas, žmogiškos galimybės: visa tai yra dovana. Taigi, problema nėra tiesiog turėti ar neturėti, o tai, ką esamę gavę, paversti kažkuo „savo“, užmirštant Davėją. Todėl Chosemarija ragina neprisirišti ne tik prie materialinių gėrybių, o taip pat ir prie „proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių“[3].
Atrodo, kad čia, prie tokios pačios laisvės, susitinka Pranciškus ir Chosemarija. Pranciškus nusako ją žodžiais sine proprio; Chosemarija kalba apie neprisirišimą. Du skirtingi žodžiai, kurie reiškia laisvą širdį, kuri nieko nesisavina, nes žino, kad gavo viską.
Žinoma, konkretūs veikimo būdai skirtingi. Pranciškus ir jo broliai renkasi sekti neturtingu Kristumi atsižadėdami turėti gėrybių. Tuo tarpu Chosemarija kalba apie neprisirišimą prie naudojimosi gėrybėmis krikščionims, kurie panirę laikinojoje tikrovėje, dirba, išlaiko šeimą, tvarko turtą ir prisiima socialinę atsakomybę. Todėl galima teigti, kad svarbiausia nėra „turėti arba stokoti šio ar to“[4]: turtas – tai priemonė, kuriuo reikia teisingai naudotis, ir neleisti, kad jis taptų širdies šeimininku.
Tačiau būtent šis skirtumas dar labiau išryškina darną. Evangelinis neturtas, savo esme, nenurodo, kiek gėrybių turime. Jis matuojamas laisve, su kuria jas priimame, jomis naudojamės ir gebame dovanoti.
Yra dar vienas žingsnis. Šventajam Pranciškui šis sine proprio apima net ir santykius: galiu norėti „pasisavinti“ brolį, reikalaudamas, kad jis patenkintų mano lūkesčius – galiu tai padaryti teisdamas arba primesdamas jam savo valią. Tada tikrasis neturtas reiškia tapti mažu, tarnauti, atsisakyti troškimo dominuoti. Šventajam Chosemarijai neprisirišimas taipogi būtinai veda prie dosnumo: būti „taupus sau ir labai dosnus kitiems“[5].
Galiausiai abiems krikščioniškas neturtas neatsiranda iš paniekos daiktams, o iš didesnio turto atradimo ir iš sekimo Kristumi. Pranciškus tai nusako beveik tobulais žodžiais: „Taigi, nieko, kas yra jūsų, nelaikykite sau, kad jus visiškai priimtų Tas, kuris jums visiškai save dovanoja“[6].
Šis evangelinis paradoksas vienija šias dvi tokias skirtingas dvasines patirtis: rinktis evangelinį neturtą ne iš paniekos, o dėl susitikimo su Tuo, kuris yra Viskas. O kai Dievas tampa tikruoju lobiu, daiktai pagaliau užima jiems deramą vietą: tai nėra kažkas, ką reikia pasilaikyti, o dovanos, kurias turime priimti, saugoti, dalintis ir, galiausiai, dovanoti.
1. Šv. Pranciškus, Regula Bollata, 1,1: „Būtent tai yra mažesniųjų Brolių Regula ir gyvenimas: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos gyvenant klusniai, be nuosavybės ir skaisčiai“ (vertimas skelbiamas www.kapucinai.net).
2. Šv. Pranciškus, Regula non Bollata, 17,5-7.17-18.
3. Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, n. 114.
4. Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, n. 118.
5. Šv. Chosemarija, Dievo bičiuliai, n. 123.
6. Šv. Pranciškus, Laiškas visam ordinui, 29.
Br. Frančeskas Jelpas (Francesco Ielpo) OFM, yra Šventosios Žemės kustodas ir Siono kalno gvardijonas. 2025 m. birželį jis buvo išrinktas Mažiesiems broliams šiame regione šešerius metus. 2025 m. birželio 24 d. jo išrinkimą patvirtino popiežius Leonas XIV.