„Reikia būti nuolankiems“
Kai tu turi paklusti – arba vadovauti – visada įliek į tai daug meilės. (Kalvė, 629)
„Mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta“
Nustok visur kaišioti savąjį „aš“ – mano sveikata, mano vardas, mano karjera, mano užsiėmimai, kiekvienas mano žengiamas žingsnis... Kaip tai apgailėtina! Atrodo, tu pamiršai, jog „tu“ nieko neturi, viskas yra Jo. – Kai dienos bėgyje jautiesi – galbūt be priežasties – pažemintas; kai manai, jog tavo nuomonė turėtų imti viršų; kai suvoki, jog kas akimirką kunkuliuoja tavo „aš“ (mano reikalai, mano reikalai)... įtikink save, kad žudai laiką ir kad reikia, jog kažkas nužudytų tavo egoizmą. (Kalvė, 1050)
„Be Jo mes negalime nieko nuveikti“
Kai pajusi išdidumą, – puikybę! – kuris kirba tavyje, ir skatina laikyti save lyg kokiu antžmogiu, pats laikas sušukti: ne! Taip paskanausi džiaugsmo gero Dievo vaiko, kuris eina per žemę klysdamas, bet darydamas gera. (Kalvė, 1054)
„Neapleisk manęs, nepalik manęs“
Duokime Jėzui žinią apie save, kad esame vaikai. O vaikams, mažučiams ir paprastiems, kiek reikia pastangų, kad palypėtų nors vienu laipteliu!
„Leisk Jam iš tavęs reikalauti daugiau“
Dievas mus myli be galo labiau negu tu pats save myli... Taigi leisk Jam iš tavęs reikalauti daugiau! (Kalvė, 813)
„Esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą“
Dievas tavęs nepaima iš tavo aplinkos, neatitraukia tavęs nuo pasaulio: nei nuo tavo padėties, nei nuo tavo kilnių žmogiškų ambicijų, nei nuo tavo profesinio darbo... Jis nori, kad būtent ten būtum šventas! (Kalvė, 362)
„Norint paklusti, reikia būti nuolankiam“
Kai tenka vadovauti, nė vieno nežemink; veik taktiškai; gerbk to, kuris tavęs klauso, protą ir valią. (Kalvė, 727)
„Dievo vaikų rasė“
Mes – Dievo vaikai. Nešėjai vienintelės liepsnos, galinčios nušviesti žemiškus sielų kelius, vienintelio spindesio, kur niekada nebus vietos tamsai, prieblandai nei šešėliams. Viešpats mumis pasinaudoja kaip deglais šiai šviesai įžiebti... Nuo mūsų priklauso, kad daugelis neliktų tamsybėse, o vaikščiotų takais, kurie veda į amžiną gyvenimą. (Kalvė, 1)
„Santuokos dieviškoji vertė“
Per patį šventės linksmybių įkarštį Kanoje tik Marija pastebi, kad trūksta vyno… Į mažiausias tarnystės smulkmenas įsigilina siela, karštai ir dėmesingai kaip Ji išgyvenanti dėl artimo, dėl Dievo. (Kalvė, 631)
„Visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link“
Neatidėliotinai svarbu skleisti Kristaus mokymo šviesą. Ugdykis, prisipildyk aiškių idėjų, krikščioniškos žinios pilnatvės, kad paskui galėtum perduoti tai kitiems. – Nelauk apšvietimų iš Dievo, kuriam nėra ko tau juos teikti, kai savo žinioje turi konkrečias žmogiškas priemones: studijas, darbą. (Kalvė, 841)