„Ji atveria kelią į dangaus karalystę“
Tebus tavo meilė Mergelei gyvesnė, antgamtiškesnė. – Neik pas Švenčiausiąją Mergelę Mariją vien prašyti. Eik ir duoti! Skirk savo švelnumą, meilę Jos dieviškajam Sūnui; rodyk šią meilę darbais tarnaudamas kitiems, kurie irgi yra Jos vaikai. (Kalvė, 137)
„Niekas neturi vertės, jei nesame šalia Viešpaties“
Marija, tavo Motina, tave nuves iki Jėzaus Meilės. O ten būsi cum gaudio et pace, su džiaugsmu ir ramybe, būsi visada vedamas, – nes vienas pargriūtum ir įklimptum purve, – ir eisi keliu pirmyn tikėti, mylėti ir kentėti. (Kalvė, 677)
„Su pasitikėjimu kreipkis į Mergelę“
Matydamas, jog tavo širdis sausa, nejautri, jog nežinai, ką sakyti, su pasitikėjimu kreipkis į Mergelę. Sakyk jai: „Mano Skaisčiausioji Motina, užtark mane!“Jei šauksiesi jos su tikėjimu, ji padarys, kad ir šios sausros viduryje galėtum mėgautis Dievo artumu. (Vaga. 695)
„Grožio kupinas šventas tyrumas“
Be Dievo pagalbos tyrai gyventi neįmanoma. Dievas nori mūsų nuolankumo, nori, kad prašytume Jo pagalbos per mūsų Motiną ir Jo Motiną. Sakyk Mergelei dabar pat, lydimas Jos savo širdies vienatvėje, tyliai, be žodžių: „Mano Motina, vargšė mano širdis kartais maištauja... Bet jei Tu man padėsi...“ – Ir Ji tau padės išsaugoti tyrą širdį ir toliau eiti keliu, į kurį tave pašaukė Dievas. Padedant Švenčiausiajai Mergelei, tau visada bus lengviau vykdyti Dievo Valią. (Kalvė, 315)
„Krikščionių pagalba“
Auxilium christianorum! – Krikščionių pagalba – taip su įsitikinimu kreipiamasi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją jos vardo litanijoje. Ar sunkiomis akimirkomis bandei kartoti šią trumpą karštą maldą? Darydamas tai su tikėjimu, su dukters ar sūnaus švelnumu, patirsi, kaip veiksmingai užtaria tavo Motina Švenčiausioji Mergelė Marija, nuvesianti tave į pergalę. (Vaga, 180)
„Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu“
Nuolanki ir džiugi Marijos giesmė „Magnificat“ mums primena begalinį Viešpaties dosnumą tiems, kurie pasidaro lyg vaikai, kurie nusižemina ir nuoširdžiai pripažįsta esą niekas. (Kalvė, 608)
„Kodėl liūdime?“
„Laiminga įtikėjusi!“ – sako Elzbieta mūsų Motinai. Vienybė su Dievu, antgamtinis gyvenimas visada apima patrauklų žmogiškųjų dorybių praktikavimą; Marija neša džiaugsmą į savo pusseserės namus, išnešiodama Kristų. (Vaga, 566)
„Tarnauti, mano vaikai, – štai ką mes turime daryti“
Per patį šventės linksmybių įkarštį Kanoje tik Marija pastebi, kad trūksta vyno... Į mažiausias tarnystės smulkmenas įsigilina siela, karštai ir dėmesingai kaip Ji išgyvenanti dėl artimo, dėl Dievo. (Vaga, 631)
„Marija ieškojo pasimetusio Sūnaus“
Tris dienas ir tris naktis Marija ieškojo pasimetusio Sūnaus. Duok, Dieve, kad mudu su tavimi galėtume pasakyti, jog mūsų valia pasitikti Jėzų taip pat nepažįsta poilsio. (Vaga, 794)
„Magnificat anima mea Dominum!“
Koks džiugus turėjo būti Jėzaus žvilgsnis! Toks pat džiugesys turėjo spindėti iš džiaugsmo netveriančios Jo Motinos akyse – Magnificat anima mea Dominum! – jos siela šlovina Viešpatį, nešiojamą įsčiose ir turėdama šalia savęs. O, Motina! Mūsų džiaugsmas būti su Juo ir turėti Jį savyje tebūna toks pat, kaip tavo! (Vaga, 95)