„Paimk mane už rankos, Viešpatie“
Išties nemažai krikščionių būtų apaštalai…, jei nebijotų. Jie paskui skundžiasi, atseit Dievas juos apleidęs. O kaip jie patys elgiasi su Dievu? (Vaga, 103)
„Pastatyti Kristų virš visų žmogiškų užsiėmimų“
Bet kokia veikla – ar ji žmogiškai labai svarbi, ar ne – tau turi tapti priemone tarnauti Viešpačiui ir žmonėms: štai tikrasis jos svarbumo matmuo. (Kalvė, 684)
„Aukščiausias meilės pasireiškimas tarp vyro ir moters“
Nepamiršk kasdien bent sykį ištarti: „Jėzau, myliu tave“, ir kasdien bent kartą priimti dvasinę komuniją kaip išpirką už visus išniekinimus ir šventvagystes, kurias Jis patiria už tai, kad būna su mumis. (Vaga, 689)
„Vaikai – visų svarbiausia“
Yra du esminiai tautų gyvenimo taškai: įstatymai dėl santuokos ir įstatymai dėl švietimo; ir čia Dievo vaikai turi būti tvirti, iš meilės visiems kūriniams gerai ir kilniai kovoti. (Kalvė, 104)
„Reikia vėl grąžinti Kristų vargšams“
„Teisaus nepasitenkinimo keliu“ ėjo ir eina masės. Skaudu…, bet kiek nepatenkintųjų sukūrėme tarp vargstančių dvasiškai ar materialiai! Reikia vėl grąžinti Kristų vargšams ir nuolankiesiems; kaip tik su jais Jam ir mieliausia. (Vaga, 228)
„Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, visada vaikas“
Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, visada vaikas, net jei ir miršti nuo senatvės. Kada vaikas užkliūva ir parpuola, nieko tai nestebina...: jo tėvas skuba jį pakelti. Kada užkliūva ir parpuola vyresnis, pirmoji reakcija būna juokas. Kartais po šio pirmo impulso juokingumas užleidžia vietą gailesčiui. Tačiau vyresnieji turi atsikelti patys.
„Būkite vaikai!“
Patariu kartais pabandyti grįžti… į pradžią savo pirmojo atsivertimo. Tai nereiškia vėl tapti tarytum vaiku, bet labai į tai panašu; dvasiniame gyvenime tu turi leistis vedamas su visišku pasitikėjimu, be baimės ir dvilypumo; turi visiškai aiškiai kalbėti apie tai, kas tavo galvoje ir sieloje. (Vaga, 145)
„Būkite vaikai, trokštantys Dievo žodžio“
Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas", tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.
„Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės.“
Atėjo mums išganymo, amžinybės diena. Dar kartą girdėti šie dieviškojo Ganytojo švilpčiojimai, tie meilūs žodžiai, „vocavi te nomine tuo“ – pašaukiau tave vardu. Kaip mūsų motina, Jis kviečia mus vardu. Dar daugiau: vadina meiliu, draugišku kreipiniu. – Vadina ten, sielos gilumoje, ir reikia atsiliepti: „Ecce ego, quia vocasti me“ – štai aš, nes pašaukei mane, esu pasiryžęs, kad šįkart laikas netekės lyg vanduo per nugludintus akmenis, nepalikdamas pėdsakų. (Kalvė, 7)
„Nešiok ant savo krutinės šventą škaplierių“
Nešiok ant savo krutinės šventą Karmelio škaplierių. Yra daug puikių pamaldumo Marijai išraiškų, bet mažai kuri yra taip giliai įleidusi šaknis tarp tikinčiųjų ir tiek kartų popiežių palaiminta. Be to, kokia motiniška yra šioji šeštadienio privilegija! (Kelias, 500)