„Jausiu Tavo dieviškumo šilumą“
Dirbant Dievui reikia turėti „pranašumo kompleksą“, kaip jau esu tau pažymėjęs. Bet, klausi, ar tai nėra puikybės apraiška? – Ne! Tai nuolankumo įsisąmoninimas, tokio nuolankumo, kuris mane verčia tarti: Viešpatie, Tu esi, kas esi.
„Jei esame nuolankūs, Dievas niekada mūsų neapleis“
Prislėgta nuotaika dėl to, kad pats įžvelgi arba kiti atranda tavo trūkumų, neturi pagrindo… Prašyk tikro nuolankumo. (Vaga, 262)
„O kad būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose“
Nenorėk būti kaip ta paauksuota vėtrungė virš didelio pastato: kad ir kaip ji blizgėtų ir aukštai būtų, pastatas nuo to tvirtesnis nepasidarys. Duok Dieve, kad tu būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose, po žeme, kur niekas tavęs nemato: tavo dėka namas nesugrius. (Kelias, 590)
„O jeigu jie pasakė, o jeigu pagalvos...“
Juo aukščiau iškyla statula, juo skaudesnis ir pavojingesnis būna smūgis krintant. (Vaga, 269)
„Gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji“
Netiesa, kad būti geru kataliku ir ištikimai tarnauti pilietinei visuomenei yra nesuderinami dalykai. Lygiai taip nėra ko grumtis Bažnyčiai ir valstybei, teisėtai besinaudojančioms atitinkama valdžia, atliekančioms Dievo patikėtą misiją. Meluoja – taip, meluoja! – teigiantieji priešingai. Būtent jie dėl netikros laisvės „mielai“ sutiktų, kad mes, katalikai, grįžtume į katakombas.
„Štai aš, pasiruošęs tam, ko tu nori!“
Ką man daryti, kad mano meilė Viešpačiui nesiliautų, kad ji stiprėtų?, klausi manęs užsidegęs. – Sūnau, atmesk senąjį žmogų, taip pat su maloniu įsitraukimu į tuos dalykus, savaime gerus, bet trukdančius tai atsižadėti savojo aš...; darbais ir nuolat sakyk Viešpačiui: „Štai aš, pasiruošęs tam, ko tu nori”. (Kalvė, 117)
„Skelbęs savo meilę asmens laisvei“
Sąžinės laisvė? Ne! Kiek kartų tautas ir žmones yra suvedžiojusi ši apgailėtina klaida, įgalinanti veikti prieš vidinius įsakymus. „Sąžinių“ laisvė? Taip! Tai reiškia pareigą klausyti šio vidinio imperatyvo…, ak, bet tik gavus rimtą ugdymą! (Vaga, 389)
„Niekur nepasitiki savimi ir visur pasikliauji Dievu“
Niekada nesijautei toks visiškai laisvas, kaip dabar, kai tavo laisvė išausta iš meilės ir atsižadėjimo, tikrumo ir netikrumo, nes tu niekur nepasitiki savimi ir visur pasikliauji Dievu. (Vaga, 787)
Viešpaties Atsimainymas
Dangus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli". Ar šie apaštalo apreiškimai neskatina tavęs kovoti? (Kelias, 751)
Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius uždavinius“
Pasaulis laukia mūsų. Taip, aistringai mylėkime šį pasaulį, nes taip mus mokė Dievas: Sic Deus dilexit mundum… – Taip Dievas pamilo pasaulį; o kadangi tai mūsų mūšio – gražaus meilės karo – lauko vieta, tepasieksime visi mes ramybę, kurios įsteigti atėjo Kristus. (Vaga, 290)