Jei prisiimame Dievo vaikų atsakomybę, Jis trokšta, kad būtume labai žmogiški. Kad galvomis liestume dangų, bet kojomis tvirtai stovėtume ant žemės. Norint būti krikščionimis, negalima paliauti buvus žmonėmis ar nebeugdyti dorybių, būdingų netgi tiems, kurie nepažįsta Kristaus. Kiekvieno krikščionio kaina – atperkantis mūsų Viešpaties Kraujas, ir – pabrėžiu – Viešpats nori, kad būtume labai žmogiški, labai dieviški, stengtumės kasdien būti panašūs į Kristų, kuris yra perfectus Deus, perfectus homo.

Negalėčiau pasakyti, kokia žmogiškoji dorybė yra svarbiausia: viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Kita vertus, pats klausimas yra beprasmis, nes neužtenka puoselėti vieną ar kelias dorybes, turime stengtis įgyti ir praktikuoti visas. Jos susipynusios tarpusavyje, todėl, stengdamiesi būti nuoširdūs, tampame teisingi, kupini džiaugsmo, išmintingi ir ramūs. Be to, turime įsisąmoninti, kad apsisprendimas ir atsakomybė neatsiejama nuo kiekvieno asmeninės laisvės, todėl ir dorybės yra iš esmės asmeniškos, tai yra būdingos asmeniui. Tačiau šiame meilės mūšyje niekas nesikauna vienas – dažnai tai kartoju, kad nė vienas mūsų nesame tarsi koks eilėraščio fragmentas. Mes vienaip ar kitaip padedame arba kenkiame vieni kitiems. Visi esame tos pačios grandinės dalys. Dabar prašykime mūsų Viešpaties Dievo, kad ši grandinė susietų mus su Jo Širdimi iki to meto, kai amžinai regėsime Jį veidas į veidą danguje. (Dievo bičiuliai, 75-76)