„Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa” (Mt 17, 2).

Jėzau, matyti Tave, pasikalbėti su Tavimi! Ir pasilikti šitaip, kontempliuojant Tave, sutrikus tavo grožio begalybėje ir niekada, niekada nesiliauti kontempliuoti Tave! Auk, Kristau, kas galėtų pažvelgti į Tave?! Kas žvelgtų į Tave taip, kad liktų sužeistas iš meilės Tau!

„Ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!““ (Mt 17, 5).

Mūsų Viešpatie, čia mes esame pasirengę klausyti visa, ką tik norėtum mums pasakyti. Kalbėk mums; esame pasirengę išgirsti tavo balsą. Lai tavo žodis, nugrimzdęs į mūsų sielą (…), įžiebs mums valią, kad uoliai imtumėm Tau paklusti.

Vultum tuum, Domine requiram (Ps 26[27], 8), ieškosiu, Viešpatie, tavo veido. Man džiugu užsimerkti ir galvoti, jog ateis laikas, kai Dievas panorės, kada aš galėsiu regėti Jį, ne „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu … o … akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Taip, „visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, - kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 41[42], 3).