Neužmiršk, mano drauge, kad mes esame vaikai. Mergelė švelniu Marijos vardu paskendusi maldoje.

Tuose namuose tu esi kas nori: draugas, tarnas, smalsuolis, kaimynas... Dabar aš nedrįstu niekuo būti. Slepiuosi už tavęs ir apstulbęs žiūriu, kas vyksta:

Arkangelas skelbia savo žinią... Quomodo fiet istud, quoniam virum non cognosco? – Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro? (Lk 1, 34)

Mūsų Motinos balsas, kita vertus, man primena visus žmonių netyrumus... ir mano.

Ir kaip aš nekenčiu tų gėdingų žemės menkybių... Kokie pasiryžimai!

Fiat mihi secundum verbum tuum: Tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38).

Sulig šiais užburiančiais Mergelės žodžiais Žodis tapo kūnu.

Pirmoji paslaptis baigiasi... Dar spėju tarti savo Dievui pirmiau negu bet kuris mirtingasis: „Jėzau, myliu Tave". (Šventasis Rožinis, Pirmasis šviesos slėpinys)