Kokią pagarbą, kokią meilę, kokį švelnumą turime jausti kiekvienai sielai suvokdami, kad Dievas ją myli kaip kažką sava! (Kalvė, 34)
Tariamo apaštalavimo bergždumo akivaizdoje tave puola nusiminimo bangos avangardas, kurį tavo tikėjimas tvirtai atmuša... – Bet supranti, jog tau reikia daugiau tikėjimo, nuolankaus, gyvo ir veiklaus.
Tu, kuris trokšti sielų išganymo, šauk kaip to sergančio, velnio apsėsto vaiko tėvas: „Domine, adiuva incredulitatem meam!“ – Viešpatie, padėk mano netikėjimui!
Neabejok: stebuklas pasikartos. (Kalvė, 257)