Širdis! Protarpiais į ją neišvengiamai prasiskverbia žmogiškos šviesos šešėlis – bjaurus, liūdnas, „provincialus“ prisiminimas…
Tada skubėk prie tabernakulio kūnu ar dvasia ir sugrįši į šviesą, į džiaugsmą, į Gyvenimą. (Vaga, 817)
Dažniau apsilankyk koplyčioje, kad pasakytum Jėzui: atsiduodu į Tavo rankas.
– Palik prie Jo kojų tai, ką turi: savo menkystes!
– Ir šitaip, nepaisant daugybės dalykų, kuriuos nešiojiesi mintyse, tu niekada neprarasi ramybės. (Kalvė, 306)
Jėzus pasiliko Eucharistijoje iš meilės... dėl tavęs.
– Pasiliko žinodamas, kaip Jį priims žmonės... ir kaip Jį priimi tu.
– Pasiliko, kad Jį valgytum, kad Jį lankytum ir pasakotum savo reikalus, ir bendraudamas su Juo maldoje šalia Tabernakulio bei priimdamas Sakramentą, kasdien vis labiau įsimylėtum ir padarytum, kad kitos sielos – daug jų! – eitų tuo pačiu keliu. (Kalvė, 887)