Žemiškosios kelionės efemeriškumas turėtų skatinti krikščionis geriau panaudoti savo laiką ir nebijoti Viešpaties; tuo labiau mirties nelaikyti beviltiška pabaiga. Kiek sykių daugiau ar mažiau poetiškai jau kartota, kad kiekvieni besibaigiantys metai Dievo malone ir gailestingumu yra dar vienas žingsnis, mus artinantis prie dangaus, mūsų galutinės Tėvynės.

Apie tai galvodamas, aš labai gerai suprantu žodžius, kuriuos šv. Paulius parašė korintiečiams: tempus breve est, – kokia trumpa mūsų kelionė žemėje! Šie žodžiai tikro krikščionio širdyje skamba kaip priekaištas dėl dosnumo stokos ir kaip nuolatinis kvietimas būti ištikimam. Iš tiesų trumpas yra mūsų laikas, skirtas mylėti, duoti, atitaisyti skriaudas. Taigi neprotinga švaistyti ir be atodairos eikvoti šį lobį: mums nevalia lengvabūdiškai leisti tą laiko tarpsnį, kurį Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų šiame pasaulyje.

(...) Ateis diena, kuri bus paskutinė ir kurios mes nebijome: visiškai pasitikėdami Dievo malone, jau dabar esame pasirengę susitikti su Viešpačiu, dosnūs, tvirti, su meile, nešdamiesi uždegtus žibintus. Didžioji dangaus šventė laukia mūsų. Mes, brangiausieji broliai, esame tie, kurie da­ lyvauja Žodžio vestuvėse. Tie, kurie jau tikime Bažnyčia, kuriems peną teikia Šventasis Raštas, kurie džiaugiamės, kad Bažnyčia yra suvienyta su Dievu. Dabar, meldžiu, pa­ klauskite savęs, ar jūs atvykote į šias vestuves su vestuviniu drabužiu, atidžiai perkratykite savo mintis. Ir galiu patvirtinti jums ir sau, kad šis vestuvinis drabužis bus išaustas iš meilės Dievui, kurią išmokome puoselėti mažais darbais. Nes tik tie, kurie myli, moka rūpintis smulkmenomis, net pačiomis menkiausiomis. (Dievo bičiuliai, 39–40)