Tad stenkis laikytis gyvenimo plano: kelias minutes skirk mąstymo maldai; dalyvauk šventose Mišiose, jei gali, kasdien ir dažnai priimk komuniją; reguliariai eik išpažinties, net jei tavo sąžinė rami ir nesi padaręs sunkios nuodėmės, aplankyk Jėzų tabernakulyje, kalbėk šventąjį rožinį ir apmąstyk jo slėpinius, prisimink kitas geras maldingumo praktikas, kiek tik jų žinai ar dar gali išmokti.

Tai turėtų tapti ne griežtomis, kaustančiomis normomis, bet lanksčiu maršrutu, pritaikytu tavo gyvenimui pasaulyje, tavo intensyviam profesiniam darbui, pareigoms ir visuomeniniams ryšiams, kurių nevalia pamiršti, nes ir čia tęsiasi tavo susitikimas su Dievu. Tavo gyvenimo planas turi būti kaip guminė pirštinė, puikiai prisitaikanti prie rankos, ant kurios yra užmauta.

Taip pat nepamiršk, kad ne taip svarbu padaryti daug dalykų; dosniai pasirink tai, ką gali atlikti kasdien, noriai ar ne. Tos praktikos beveik nejučia tave pastūmės į kontempliatyvią maldą. Sieloje atsiras daugiau meilės apraiškų – trumpų, karštų maldų, padėkos, atgailos žodžių, dvasinių komunijų, netgi atliekant savo pareigas: keliant telefono ragelį, lipant į transporto priemonę, atidarant ar uždarant duris, praeinant pro bažnyčią, prieš imantis darbo, jį darant ar baigiant. Viską susiesi su Dievu, savo Tėvu. (Dievo bičiuliai, 149)